Prieš metus daug kam netikint kruvinas psichopatas V.Putinas pradėjo agresiją prieš niekam negrasinusią Ukrainą. Jis ir jo pasiųsta orda žudė vaikučius, senutes, motinas, dukras, tėvus, sūnus ir kankino, kankino, kankino… O dar griovė ir toliau griauna, ką pats nesukūrė.
Ką šis išprotėjęs sėbras bevapėtų pats, o tikriausiai antrininkų lūpomis, nes yra bailys, niekas jau juo nebetiki ir nebetikės. O jei tokių yra, tai jie patys kuoktelėję.
Koks sveiko proto ir visiškai empatijos nepraradęs žmogus gali patikėti, kad kažkas tai siekia užkariauti Rusiją? Bent jau ne NATO. Ir ne todėl, kad esu NATO valstybės atstovas, rašantis šias eilutes.
Ne, NATO nesivels į karą dėl dviejų gan aiškių priežasčių. Pirma, ji ne tam sukurta, kad kažką užkariautų, o antra – nemaža dalis jos narių taip gerai gyvena, kad supranta, jog karas to gyvenimo nepagerins, o pabloginti gali. Tai gan pragmatiški ir gan žmogiški argumentai. Kam kariauti, jeigu savo gyvenimą gali pagerinti prekiaujant. Ir neliaupsinant savęs: „kokie mes geručiai“ – tiesiog vadovaujantis sveiko proto logika ir bendražmogiška empatija, netikiu, kad NATO tarpe atsirastų tokių, kurie siektų sukelti trečią pasaulinį, o tai reiškia neišvengiamai branduolinį karą. O tai jau kelias į Armagedoną, tai yra į niekur…
Nežinau pasaulyje normalaus žmogaus, ne išsigimėlio, kuris logiškai galėtų pateisinti šį Putino ir jo banditų pradėtą karą. Kam jis jiems reikalingas? Ir kokia jiems iš to nauda? Atsakymas – niekam ir naudos jokios. O visokios sapalionės apie imperijos ar SSRS atkūrimą – tai tik sapalionės, nes, visų pirma, tai nerealu, o antra, o ką tuo jie laimėtų? Juk šiandieninė Rusija – pasaulyje viena iš potencialiai turtingiausių šalių. Ji turi 1/6 mūsų planetos sausumos ploto, o savo žemėse – beveik visą Mendelėjavo lentelę. Jie gyvena ant pasakiškų turtų.
Šį teiginį patvirtina ir Rusijos milijardierių skaičius bei jų pasakiški suvogti turtai. Tik prieš penkis metus viešai buvo skelbta, kad iš Rusijos išvogta ne mažiau 5 trilijonų dolerių turto. Manome, kad ženkliai daugiau.
Tačiau Rusija nesugeba žmogiškai tvarkytis savo kieme. Jie tiesiog blogi šeimininkai. Ir nors Rusijoje yra kapitalizmas, bet, deja, jis veikia pačia savo šlykščiausia forma, tai yra, kas galingesnis, tas ir turtingesnis. Joje pilnai įteisintas kriminalinio pasaulio mentalitetas. ,,Pachanas“ (tai, vagių žargonu, jų vyresnysis) žino, ką daro, ,,šestiorkos“ (tai „pachano“ valios vykdytojai) be svarstymų vykdo jo paliepimus.
Priimant šį naratyvą kaip pagrindą, galima surasti vienintelį teisingą atsakymą, kam V.Putinui karas. Jis jam reikalingas, kad surastų paaiškinimą liaudžiai, t.y. sukurti mistinį priešą, kad Rusiją kažkas nori užpulti ir sunaikinti. O tai pas juos suprantama gyvuliškai primityviai – „jie mus visus išžudys“. Tada geriau žudykime mes. Ir tai V.Putinas daro iš baimės, nes beteisė ir pusbadžiu gyvenanti liaudis vis tik gali pradėti mąstyti, o kodėl Rusijoje tiek daug milijardierių, o mes vos pragyvename.
Taip jis elgiasi iš baimės. Jis bijo ne NATO. Jis bijo paprastų rusų. Jei nebijotų, jis informacijos iš pasaulio nebūtų aklinai užblokavęs.
Tada logiškas klausimas: o kodėl Vakarų valstybės, turinčios superines technologijas, nesugeba pralaužti Putino informacinės blokados? Ir lai nesiaiškina, kad tam trūksta techninių galimybių. Nors ir kaip SSRS ,,glušino“ radijo balsus iš anapus, o mes vis tiek bent dalį jų girdėjome. Tik objektyvią informaciją Rusijai ir jos liaudžiai privalo teikti, pirma, tie, kurie gerai supranta ruso mentalitetą, ir, antra, tie teikėjai jokiu būdu neturi būti taip vadinamo praeito šimtmečio 90-jų metų demokratai. Būtent juos Rusijos liaudis ir tapatina su šalies išvogimu.
Ir, deja, tiesos dėliai privalome pripažinti, kad tai žiauri, bet TIESA. Prie Boriso Jelcino Rusija ne tik išsivadavo iš SSRS, bet ji buvo išvogta ir tapo nematytai korumpuota. Būtent tada tam buvo pramintas kelias, kuriuo eidamas V.Putinas ir sukūrė vagių valstybę.
Kalbant apie mūsų kai kurių politikų ir pareigūnų veiksmus ir reagavimą, matosi visiškas to, kas įvyko ir vyksta Rusijoje, neišmanymas. Atrodytų, paprastas pasakymas – Rusiją reikia sunaikinti. Iš pirmo žvilgsnio ir jausmų sukeltų vaizdų iš to, ką jie daro Ukrainoje, paveiktas mūsų protas ir visa esybė tam pritaria. Tačiau susimąsčius pradedi suprasti, kad toks sakymas – tai pylimas vandens ant Putino malūno. Nes jis Rusijos liaudžiai tą patį vis kartoja: NATO nori Rusiją sunaikinti. Mūsiškiai, sakydami, kad „Ukraina ir mes laimėsime tik tada, kai Rusija bus sunaikinta“, kartoja jo mantrą. Ir praktiškai jam pritariame.
Mes privalome kalbėti tik apie Ukrainos pergalę ir apie tai, kad šis karas nereikalingas Rusijai. O kaip gyvens Rusija po Ukrainos pergalės, tai nuspręs Rusijos žmonės. Tai atitiktų mūsų demokratinę orientaciją.
Manau, mūsiškiai, labai mėgstantys sureikšminti ekonominių sankcijų Rusijai reikšmę šiomis dienomis, (truputį atšalus) gavo gero šalto dušo. Tai turėjo atsitikti, kai buvo paskelbta, kad Rusijos ekonomika praeitais metais susitraukė tik 2,2%, bei TVF prognozės, kad kitais metais gali net truputį ūgtelėti. Tai įvyko ne tik dėl Rusijos energetikos išteklių ir jų kainų, bet ir dėl pačio kapitalizmo prigimties. O jame žmonės pirmiausia vertina pinigą ir, jei atsiranda galimybė užsidirbti, jie tai ir daro.
Tai – amoralu. Sutinku. Tačiau žmones taip elgtis skatina įgimtas gobšumo jausmas. O sąžinės graužatį, jei tokia pas ką atsiranda, galima nuraminti, kartais iš tų uždirbtų pinigų kažkiek paaukojant Ukrainai remti. Skamba ciniškai, bet, deja, tai realybė.
Lygiai taip pat ciniškai elgiasi ir nemaža dalis Vakarų politikų, vis žadėdami ir neduodami ginkluotės, arba duodami jos tiek, kad net už juo gėda darosi. Ta pati pasaka be galo ir su Rusijos oligarchų turto bei lėšų užšaldymu ir konfiskavimu. Pradžioje vyko keletas parodomųjų akcijų, dažniausiai demonstruojant jachtų areštus, o kiek vėliau ir visai nurimo. Dabar jau girdime, kad tų taip garsiai ištriūbintų 300 milijardų išvis nerandama.
Tai – tie gan gąsdinantys pavyzdžiai, kurie Vakarų vieningumą ir rimtą atsaką kruvinam agresoriui per dažnai paverčia farsu. Juk visiems turi būti aišku, kad ukrainiečiai, kokie didvyriški jie bebūtų, patys vieni prieš šią lai nudriskėlių, bet gan skaitlingą ordą atsilaikys sunkiai. O jei jie neatsilaikys, mes būsime sekantys.
Todėl gal laikas baigti plepalus, o rimtai užsiimti darbais? Tik klausimas – ar turime tą sugebančių?
Daktaras Algimantas Matulevičius
LRP pirmininko pavaduotojas, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo NSGK pirmininkas
