Ar ateis toji diena, kuomet neliks nei lašo neužteršto vandens, nei pėdos švarios žemės, nei gurkšnio tyro oro? Šis klausimas iškilo dar XVII a. pabaigoje, kuomet buvo pirmą kartą moksliniais metodais pabandyta apskaičiuoti viršutinę žmonių populiacijos ribą. Ir nors tuomet buvo vadovaujamasi to meto technologinėmis žiniomis, gautasis skaičius buvo stebėtinai panašus į tuos, kurie pateikiami šiuolaikinių mokslininkų, t.y. komfortiška žmonių populiacijos riba , esant dabartinėms sąlygoms (technologinėms, ekonominėms, politinėms) yra tarp 15 ir 20 mlrd. individų. Didesnis skaičius greičiausiai sukeltų efektą, stebėtą 1972 m. Džono B. Kalhuno eksperimente „Visata 25“ .
Kas nežinote, kas tai, trumpai parašysiu. Mokslininkai nutarė sukurti „rojų pelėms“. T.y. uždaroje erdvėje, padalintoje į tarpusavyje susisiekiančius segmentus, patalpino keturias poras sveikų pelių. Joms buvo sukurtos idealios sąlygos, netrūko nei maisto, nei šilumos, nei erdvės, nei „privačių“ kambarių ir jos pradėjo daugintis . Kas 55 dienas „Visatos -25“ gyventojų skaičius padvigubėdavo, kol per nepilnus metus jų jau buvo per 600. Ir kas atsitiko tuomet? Dėl gyvenamosios erdvės trūkumo prasidėjo patinėlių tarpusavio pjautynės, atsirado „atstumtųjų“ kategorija, kuriems neliko nei savos teritorijos, nei socialinio vaidmens, tačiau jie sudarė „gaują“ ir sutartinai puolė kitas peles; patelės pradėjo žudyti savo jauniklius , krito gimstamumas. Ir krito jis ne tik dėl patelių elgesio ir prastų išorinių veiksnių, tačiau ir dėl to, kad dalis patinėlių iš viso nerodė jokio lytinio potraukio, o tik ėdė ir miegojo, o dalis rodė akivaizdžiai homoseksualią elgseną.
Po 18 mėn, nuo eksperimento pradžios populiacija pasiekė didžiausią 2200 individų ribą ir pradėjo sparčia mažėti. Jauniklių mirtingumas pasiekė 100 proc., kanibalizmas ir tarpusavio kovos pribaigė daugelį likusių, ir eksperimento pabaigoje liko vos 122 gyvos pelės. Mokslininkas jas tuomet patalpino į atskirus narvus, tačiau jos jau elgėsi kaip „pelių rojaus“ saulėlydžio metu ir net neketino nei poruotis, nei grįžti prie tipinės pelių socialinės elgsenos.
Galite pagalvoti, kad šio eksperimento metu buvo pasiektos populiacijai būtinu resursų ribos? Nieko panašaus. Maisto ir vandens tiekimo sistema į „Visatą-25“ buvo pakankama patenkinti 9500 pelių poreikius, o atskirų gyvenamų sekcijų-lizdų turėjo pakakti 3840. Kaip matome, šios ribos taip niekuomet ir nebuvo pasiektos.
Įdomu tai, kad nepaisant to, kad šis eksperimentas yra dažnai minimas, kuomet kalbama apie žmonių visuomenės ateitį, tačiau faktas, kad išteklių atsarga vis dar egzistavo, kartais „pamirštamas“. Kodėl?
Savireguliavimo mitas
Akivaizdu, kad žmonių bendruomenė yra kur kas sudėtingesnė nei pelių ir jos funkcionavimui be pamatinių maisto, vandens ir gyvenamosios erdvės poreikių egzistuoja ir kiti, leidžiantys mums susikurti komfortišką gyvenimą, pagerinti mūsų konkurencines galimybes ir taip užimti aukštesnę padėtį visuomenėje arba apsiginti nuo kitų visuomenės narių atakų.
Universalus reikiamų resursų matas yra pinigai. Jie savaime nėra nei maistingi, nei vertingi, tačiau juos naudojant yra įgyjami reikalingi ištekliai, o jų turimas kiekis geriausiai nusako individo padėtį šiuolaikinėje visuomenėje.
Be abejo, egzistuoja „atskalūnai“ , kurie nepripažįsta pinigų, tačiau vargana jų buitis greičiau paskatina likusius visuomenės narius nesekti jų pavyzdžiu nei siekti to paties. Tuo labiau, kad vos tik tokie „ekonomikos disidentai“ susiburia į didesnius junginius (komunas, bendruomenės ir pan.), jie tučtuojau patenka po valstybės presu, nes jie „nemoka mokesčių“, „jų gyvenimas asocialus“ ir apskritai jie vien savo buvimu parodo, kad valstybės institutas nėra tiek svarbus žmonių bendruomenės egzistavimui, kaip jį bandoma vaizduoti.
Didžiausias paradoksas yra tai, kad šiuolaikinė kapitalistinė visuomenė taip orientuojama pirmiausiai į visuomenės savireguliaciją, tik… šioji turi vykti prekinių piniginių mainų rėmuose. Liberalas nemėgsta valstybės instituto, jis nenori, kad ji kištųsi į prekinius mainus, tačiau tie mainai turi vykti pagal kapitalistinės gamybos principus. Ir nors valstybė pagal „laisvosios rinkos“ adeptus yra tik formalus antstatas virš pilnakraujo korporacinio kūno, tačiau palieskite kas nors bent dolerį, svarą ar eurą, priklausanti stambiam kapitalui, ir liberalas bus pirmas, kuris šauksis valstybės pagalbos gelbėjant jo turtą.
Na, o jei kalba pakrypsta link esminės ekonominių santykių kaitos, tuomet ne nuodėmė nors ir pasaulinį karą pradėti. O tokios „smulkmenos“, kaip vienos ar kitos valstybės sunaikinimas, jos teritoriją paverčiant nykia dykuma, kaip tai, pvz., buvo padaryta Libijoje, kur Prancūzijos ir Italijos valstybės puolė ginti savo korporacijas TOTAL ir ENI , – tiesiog kasdienybė.
Tačiau sugrįžkime prie savireguliacijos mito. Iš eksperimento matyti, kad nepaisant to, jog išteklių rezervas vis dar egzistavo, pelių „visuomenė“ nesugebėjo tuo pasinaudoti. Taigi tuomet ir užduokime sau klausimą: ar mūsų žmonių visuomenė taip pat mato visas galimybes tinkamai panaudoti turimus išteklius? Ar mes, kaip ir tos pelės, dūstame nuo tariamo mūsų pačių pertekliaus vien dėl to, kad patys save suvarėme į netinkamus visuomeninės elgsenos rėmus. Tai kas mums trukdo?
„Nepelningos“ technologijos
Kuomet kalbama apie istorijos mokslą, žodelis „jei“ lyg ir netaikytinas. Atrodytų, net ir kvaila svarstyti: „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau, nepaisant to, vadinamosios alternatyviosios istorijos diskusijos yra labai populiarios ir jos dažnai peržengia pramogos rėmus.
Tuo labiau verta atkreipti dėmesį į mokslinius žmonijos technologinės raidos tyrimus, kur ganėtinai dažnai nagrinėjami scenarijai, kurių nebuvo realybėje, tačiau jie buvo tikrai galimi. Vienas iš įdomesnių tokių tyrimų buvo atliktas siekiant išsiaiškinti, kas būtų buvę, jei Romos imperijos raida nebūtų nutrūkusi, ir koks žmonijos technologinių pasiekimų lygis būtų tuomet XX a.
Nevarginsiu viso tyrimo aprašymu, tačiau asmeniškai mane labiausiai nustebino tai, kad, jei Romos imperija ir toliau vystytųsi, tuomet pirmieji skrydžiai į kosmosą būtų įvykę dar XI-XII a. Be abejonės, tuo sunku patikėti, tačiau, jei mes pažvelgsime į XX a. kosmonautikos vystymąsi, pamatysime, kad jį labiausiai lėmė dviejų visuomenės sandarų – kapitalistinės ir socialistinės ( abu pavadinimai sąlyginiai ir naudojami čia tiesiog supaprastinti teksto suvokimą – Aut. pastaba) tarpusavio konkurencija, kurioje būtent antroji, nepririšta prie besąlygiško „ekonominio efektyvumo“ sistemos, pasirodė tinkamesnė vystyti į ilgametę perspektyvą nukreiptus mokslinius tyrimus. Jei ne šioji aplinkybė, tuomet spėjama, kad pirmasis skrydis būtų įvykęs tik XXI a. pradžioje, o gal ir dar vėliau.
T.y. mes ir vėl matome, kad nekryptingas žmonijos vystymas, ypač jis nuolatos perleidžiamas prie trumpalaikės naudos prizmę, vargu ar leis efektyviai praplėsti žmonijos išteklių ribas, nes ten, kur nėra akivaizdžios naudos, neateina ir pinigai, o kur neateina pinigai, ten ir sunku tikėtis naudos.
Štai toks užburtas ratas. Vienintelė išimtis yra savo, t.y. valstybės galiai stiprinti, o tiksliau žudymui skirtų technologijų kūrimas. Šioms skiriami visi reikiami ištekliai.
Tiesa, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: ankščiau ar vėliau karinėms technologijoms patekus į civilinę apyvartą jos pradeda tarnauti progresui. Net tokia maža smulkmena, kaip jūsų mikrobangų krosnelė, yra ne kas kita, o konversijos pasekmė. Tiesa, palyginus, kiek išteklių reikalauja ir kiek rizikų sukuria karo pramonė, jos nauda to tikrai neatperka.
Jei mes nesame užkrėsti „laisvarinkiniu“ virusu ir vis dar suvokiame, kad visuomenei svarbūs projektai toli gražu ne visuomet turi būti pelningi, tuomet nesunkiai pamatysime, kad mes vis dar turime pakankamai vandens, dirbamos žemės ir gyvenamosios erdvės tam, kad gyventume darnoje vienas su kitu ir su mus supančia aplinka. Pvz., ko reikia tam, kad ženkliai sumažinti naftos naudojimą? Pirmiausia, dėl didelės svarbos visuomenei panaikinti patentinę apsaugą visoms alternatyviosios energetikos technologijoms ir tiesiog voliuntaristiškai diegti jas kuo plačiau. Ir čia tik vienas pavyzdys. T.y., jei visuomenės labui ir technologinės žmonijos raidos vardan reikia nuleisti kraują korporacinam „kūnui“, tai ir reikia daryti, neatsižvelgiant į kapitalo pasipriešinimą. Galiausiai, kartais visai sveika paklausti: ar tikrai mes turime leisti nekontroliuojamą gamybą?
Gamyba, priartinanti Apokalipsę
Tuo pat metu, kuomet ieškomi būdai surasti ir, sugalvojus iki tol nežinomus būdus, naujus išteklius panaudoti žmonių bendruomenės labui, vyksta dar vienas procesas, turintis visiškai priešingą vektorių ir priartinantis viršutinę homo sapiens populiacijos ribą . Kalbėkime skaičių kalba: švino, sidabro ir cinko gavyba dėl išteklių išsekimo pradės kristi 2030 m., 2040-2050 m. toks pat likimas ištiks vario, chromo, molibdeno atsargas. Naftos, kurios gavyba dabartinėmis sąlygomis ekonomiškai pagrįsta, užteks 40-50, o gamtinių dujų – 60 metų. Taip pat tenka nerimauti ir dėl tokių, atrodytų, neišsenkamų išteklių, kaip geriamas vanduo ar dirbama žemė.
Nekontroliuojamas, nereguliuojamas ir į nesibaigiantį augimą orientuotas kapitalistinės gamybos procesas ne tik reikalauja vis didesnio išteklių kiekio, tačiau juos perdirbant atsiranda vis didėjanti ir vis įvairesnė aplinkos tarša. Pvz., dažnas mūsų girdėjome apie ypatingai prastą padėtį aprūpinant geriamuoju vandeniu sausringas Afrikos teritorijas, tačiau retas žino, kad vandens problemos kamuoja jau ir 7 proc. pasaulio geriamo vandens atsargų turinčią Kiniją. Ir problemos kilo ne dėl gamtinių reiškinių, o pirmiausiai dėl žmogaus veiklos. Perteklinis vandens naudojimas žemės ūkyje ir jos teršimas pramonės lėmė tai, kad ženkli dalis Kinijos gyventojų gyvena vandens trūkumo sąlygomis net nepaisant to, kad kartais tai atsitinka net gyvenantiems upių pakrantėse.
Europa taip pat negali miegoti ramiai. Tiesa, čia vis didesnį pagreitį įgauna tarša, susijusi ne su gamyba, o su pertekliniu buitiniu vartojimu. Jei vakar daugiausiai rūpesčių keldavo metalo ir chemijos pramonės nuotekos ar taršų likučiai, šiandien mes jau susiduriame su kur kas klastingesnėmis taršos rūšimis, kurios yra niekuo mažiau pavojingesnės nei nuo seno žinomos. Pvz., tarša hormonų ar anti-bakterinių medžiagų likučiais yra lygiai tokia pat pavojinga , kaip ir sunkiaisiais metalais.
Šios taršos pasekmės jau šiandien yra tokios: kuomet Visbadeno ekologai ištyrė skirtingose Vokietijos vietovėse paimtus vandens mėginius, ieškant juose 60 populiariausių medikamentų likučių, atlikus tyrimus paaiškėjo – visi mėginiai buvo užteršti vaistų likučiais ir daugelyje jų buvo aptiktas ne vienas, o keli ar net keliolika taršos šaltinių, kurių dalis siekė žmogui pavojingas koncentracijas.
Jungtinės Karalystės upėse iki trečdalio tiriamų žuvų lytis buvo aprašoma, kaip „lyties keitimo stadijoje“. Hermafroditų pagausėjimas vandens gyvūnų populiacijose pastebėtas ir Šiaurės Amerikoje ir tai taip pat taršos hormoninių preparatų likučiais pasekmė.
Tačiau nekontroliuojamas gamybos augimas teoriškai gali pasiekti ribą, kuomet dėl perprodukcijos visą sistemą ištiktų gili krizė. Taip, beje, kartais ir atsitikdavo vienoje ar kitoje srityje, tačiau mes taip niekuomet ir nematėme globaliosios perprodukcijos krizės. Ir tam didžiausią įtaka turėjo ir tebeturi kryptingas vartotojų masių sąmonės formavimas, dėl kurio vartojimas vyksta net tuomet, jei nėra tam jokių objektyvių prielaidų. Pvz., viena iš suplanuoto senėjimo rūšių yra estetinis senėjimas, kuris mus verčia pirkti tai, kas nauja ir madinga, nepaisant to, kad iki tol turėtas gaminys dar tinkamas naudoti.
Suplanuotas senėjimas, kaip žinia, šiuolaikinėje gamyboje paplitęs reiškinys ir mes jį galime nagrinėti sistemiškai. Pats „užprogramuoto senėjimo” terminas atsirado (tiksliau – įgavo aiškią reikšmę) 1932 m. JAV Didžiosios depresijos metu. Nekilnojamo turto magnatas Bernardas Londonas savo darbe „Depresijos pabaiga per planuotą senėjimą“ teigė, kad valstybė turi imtis reguliuotojos vaidmens – įvesti prekių eksploatacijos terminą ir, šiam pasibaigus, užtikrinti prekių paėmimą iš vartotojų, kad jie pirktų naujas prekes. Taip, anot jo, būtų skatinama gamyba, kuriamos naujos ir išsaugomos esamos darbo vietos. Pati idėja nebuvo tokia jau nauja. Dar 1928 m. JAV reklamos specialistams skirtas žurnalas rašė „Amžina prekė – katastrofa ekonomikai“.
Atitinkamai nėra nė menkiausio pagrindo teigti, kad perteklinės gamybos stimuliavimas per priverstinį tariami „naujų“ prekių įvedimą turi kitokią prasmę nei noras užtikrinti stabilius gamintojų pelnus. Todėl patys šiurkščiausi suplanuoto senėjimo idėjos panaudojimo būdai – tokie kaip sąmoningas technologinių sprendimų, gadinančių gaminį po tam tikro laiko, arba operacijų skaičius atlikimo, turi būti visuotinai uždrausti, kaip ir neaptarnaujamų mazgų gamyba sudegintuose įrengimuose (pvz., automobiliuose), jei yra galimybė to išvengti.
Žmonių bendruomenės interesas – nepatirti bendrų nuostolių dėl veltui panaudotų išteklių, taip pat rizikų dėl perteklinės gamybos metu sukurtos taršos ir vėlesnio menkaverčių arba dirbtinai sugadinamų gaminių utilizavimo – šiuo atveju yra aukštesnis už kapitalo naudą ar vienos ar kitos vartotojų grupės egoizmą.
