Pasaulio Gamtos Fondas savo paskutinėje ataskaitoje paskelbė – per 40 metų gyvūnų rūšių sumažėjo daugiau nei du kartus. Ypač tragiška padėtis su gėlavandeniais gyvūnais , kurių netekome net 80 proc.
Žemės planeta sparčiai virsta dykuma. Vartojimo dykuma, kurioje šalia vartojančio homo sapiens gali išgyventi tik patys ištvermingiausi. Atrodytų, kad taip neturėtų atsitikti – juk pastaraisiais dešimtmečiais prasidėjo tikrasis „žaliųjų“ idėjų bumas. Retoje pasaulio valstybėje nėra savosios aplinkosauga esą besirūpinančios partijos, o kai kuriose jų egzistuoja net kelios. Na, o visuomeninių judėjimų, grupių ir fondų vien Europoje veikia tiek, kad vien išvardinti juos prireiktų kelių valandų. Tam, kad vis tik suprastume, kas vyksta, pažvelkime į visai netolimą praeitį.
Nuo idealistų iki kapitalo atstovų
Kol upėse pakako žuvies, miškuose – žvėrių, o oras nesmirdėjo anglies dūmais, aplinkosauga pernelyg niekam nerūpėjo. Galiausiai tuomet buvo kur kas didesnių bėdų, tokių kaip karai ar ligos, kurios nusinešdavo gyvybes kur kas greičiau, nei, pvz., tarša. Ir tik kai XIX a. didžiuosius Europos miestus pradėjo gaubti anglies dūmų migla, atsirado supratimas, kad besaikis teršimas yra pavojingas. XIX a. mums dar įdomus tuo, kad tuomet jau pradėtas naudoti teiginys apie esą pernelyg gausiai apgyvendintą Žemę ir esą dėl to problemos su aplinka yra neišvengiamos. Taigi, kuomet šiandien girdite dūsavimus apie neva neišsprendžiamas problemas (taršos, išteklių pereikvojimo ar, pvz., bado), prisiminkite, kad pirmą kartą teiginys apie „perpildytą Žemę“ buvo panaudotas dar tuomet, kai planetos gyventojų buvo kiek daugiau nei 1 mlrd. (dabar apie 7 mlrd.).
Na, o įdomiausi mums vis tik XX a. vidurio įvykiai, kuomet atsirado sąmoningas pasipriešinimas besaikiams išteklių eikvojimui, neribotam vartojimui ir korporacijų savivalei. Taip pat atsirado ir ryškesni judėjimai už gyvūnų teises. Ir tai pirmiausiai buvo judėjimai, gimę jaunimo (pvz., hipių) subkultūroje, todėl nieko nuostabaus, kad jie aiškiai pozicionavo save, kaip alternatyvą kapitalistiniam pasauliui, ir nieko nuostabaus, kad ilgą laiką pasipriešinimas joms iš korporacijų ir valdančių elitų, kurie kapitalizmo sąlygomis pirmiausiai korporacijoms ir atstovauja, pusės buvo iš tiesų labai šiurkštus. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes daugelis aplinkosauginių grupių tiesiogiai įvardindavo grobuonišką vartojimo sistemą kaip didžiausią problemų priežastį, o tai jau buvo atviras kėsinimasis į liberaliosios rinkos ir kapitalizmo apskritai „vertybes“. Tačiau ką gi mes matome šiandien?
Ko negalima pažaboti jėga – galima nupirkti. Būtent taip ir atsitiko, ir čia „žalieji“ judėjimai daug kur atkartojo profsąjunginio judėjimo likimą, kuomet neva pripažinus jų teisę atstovauti dirbančiuosius tuoj pat susikūrė aibė „geltonų“ profsąjungų, kurios geriausių atveju atstovavo savo įmonės ar šakos darbuotojų grupinius interesus ir jau nepretendavo į platesnį dirbančių gerovės gynimą.
Taigi palaipsniui atsirado to paties kapitalo remiamų „aplinkosauginių“ organizacijų. Kelias, kuomet su korporacijomis pavojingais „radikalais“ kovoja „teisingi“ žalieji, pasirodė gerokai efektyvesnis nei iki tol buvusios represijos. Ir jei mes pažvelgsime į dabartinę oficialią Europos politikos „žaliąją“ dalį, tai pirmiausiai pamatysime būtent labai tampriai su verslu susijusias liberaliąsias Vakarų „žaliųjų“ partijas.
Na, o tie, kas vis tik išdrįsta kalbėti apie priežastis, dažniausiai yra pateikiami kaip „progreso priešininkai” , „verslo nekentėjai” ir apskritai urviniai žmonės. Esą visuomenės gerovės pagrindas yra augimas, kuris suprantamas kaip kuo didesnio prekių kiekio gamyba t.t. ir tų , kurios niekuomet nebus parduotos, arba (kaip, pvz., perteklinė pakuotė ar visokie „puponautai”) jos neturi rimtesnio panaudojimo ir vartojamos dėl dirbtinai sukeltos paklausos. T.y., mes matome tipini liberalų „paketą“ .
Kas užsako „žalią“ muziką?
Tariamas rūpinimasis ekologija Vakaruose neabejotinai yra konkurencinis privalumas. Pakanka kompanijai investuoti į neva aplinkosauginę veiklą ar bent jau pasiskelbti, pvz., „tausojančia aplinką“, ir dažnas vartotojas pasirinks juos, o ne konkurentus. Iš esmės Europoje susikūrė visa vartotojų kvailinimo sistema, kurios vienintelis tikslas yra diegti „žaliąją rinkodarą“ . Tai ir sistema įvairių specialių prekių ženklų, žyminčių neva aplinką tausojančias prekes, tai ir įvairios su „ekologiniais“ verslais susijusios asociacijos, kurių vienintelis tikslas – paskelbti, esą jų nariai siekia švarinti gamtą. Na, o jei labai pasiseks, tai lobistinės veiklos rezultate galima ir kai kuriems „aplinką tausojantiems“ produktams ne tik atverti kelią į rinką, tačiau išvalyti pastarąją nuo konkuruojančių produktų. Kad nenuvarginčiau jūsų „sausa“ teorija – vienas iš geriausių to pavyzdžių yra kaitrinių lempų draudimas.
Kaitrinės lempos „kaltė“ yra mažame efektyvume. Tačiau elektros energiją galima pagaminti aplinkai nekenksmingais būdais ( ir kuo toliau, tuo šių būdų daugės, o sąnaudos mažės), o, štai, gyvsidabrio, naudojamo CFL (energiją taupančioje ) lempose, ekologišku tikrai nepavadinsi. Ir dosniai stambių gamintojų ir … atliekų tvarkytojų finansuojamose kampanijose liaupsinamos „elologiškos“ CFL lempos aplinkos tarša gyvsidabrių „priartėja“ vis arčiau mūsų. Vos 5-7 proc. „ekonominių“ lempų patenka į perdirbėjų rankas (kur atsiduria likę 90 proc., nesunku atspėti). Tiesa, apie šiuos skaičius „taupymo“ kampanijų rengėjai ir dalyviai kalbėti nemėgsta.
Tačiau pagrindiniai tariamųjų „žaliųjų“ organizacijų veiklos užsakovai yra ne prekių gamintojai, o būtent tie, kieno veiklai labai praverčia įvairių mokesčių pavidalu surinkti ir kaip subsidijos išmokėti pinigai. Pirmiausiai tai – atliekų tvarkytojai, kurių veikla tiesiogiai priklauso ne tik nuo perdirbtų atliekų kiekio (kuris atitinkamai kuo didesnis, tuo verslas pelningesnis), tačiau ir nuo to, kokio dydžio mokesčius pavyko užkrauti vartotojams ant pečių.
Taip, gerbiamieji, būtent mums, vartotojams, nes visi pakuotės ar utilizavimo mokesčiai, atitenkantys „utilizatoriams“, yra įskaičiuoti į prekių, kurias mes perkame, kainą. Atrodytų, logiškiausias veiksmas būtų reglamentuoti bent jau pakuotės, kuri sudaro liūto dalį visų atliekų, kiekį, tačiau „liberaliai žaliuose“ galvose tokia mintis net negali atsirasti – juk tai „verslo laisvės žlugdymas“ .
Kiti subsidijų siurbikai ir lieberaliai „žalių“ politikų rėmėjai yra alternatyviosios energetikos lobistai. Šioje srityje apskritai nesikuklinama, net Lietuvoje sugebėta kažkada patvirtinti 1,41 Lt supirkimo kainą. Vėlgi atkreipkite dėmesį į tai, kad tuo pat metu, kai nustatomos vis didesnės „žalios“ energijos gamybos normos, kuri bus superkama apmokant padidintų mokesčių pinigais, tylima apie individualią energetiką.
Modernios technologijos daugeliui buitinių vartotojų ne tik leidžia tapti visiškai nepriklausomais nuo elektros tinklų, bet ir patiems tapti elektros tiekėjais.
Pirmiausia – atpigo vėjo turbinos, antra – per pastaruosius 20 metų saulės baterijos iš brangaus mokslininkų žaisliuko virto realią naudą nešančiais įrengimais, trečia – buvo sukurtos naujos akumuliatorių technologijos, leidžiančios autonominėms sistemoms veikti kelias paras ir daug kartų (iki 2000 ciklų) įkrauti akumuliatorius.
Ketvirta – iš naujo atrandamos dujų turbinos, naudojančios metaną ir kitas dujas, atsirandančias pūvant organinėms atliekoms arba deginant kietąjį kurą.
Taigi, šiandien galime džiaugtis techninių galimybių gausa ir jų tobulumu. Bet iškyla paprastas klausimas – kodėl mes vis dar nepasistūmėjome į priekį? O nepasistūmėjome todė, kad decentralizacija tiesiogiai kertasi su stambaus energetikos verslo interesais .
Beje, lygiai tokia pat padėtis ir kalbant apie komunalines monopolijas, kur, pvz., „ekologiško” centrinio šildymo idėjas, deginant atliekas (o juk reikėtų jų kiekį lyg ir mažinti), dažnai „stumia“ kišeninės žaliosios organizacijos.
Dar vienas lyg netikėtas, tačiau dažnas rėmėjas yra stambios gavybos įmonės. Pvz., naftos kompanijos labai mėgsta remti įvairius „ekologinius” projektus, nes bepigu išleisti 1-2 mln. svarų „žalios” gavybos pristatymui prie Britanijos krantų, kai gauni kelis šimtus milijonų pelno iš, pvz., gavybos Arktyje, kur viskas daroma barbariškai, bet juk niekas to nemato. Tačiau vietos bendruomenės, kur parodomosios „ekologinės” akcijos vyksta ir kurių nariai yra tuo pačiu ir rinkėjai, mielai balsuoja už lojalias stambiam verslui „žaliąsias“ partijas.
„Trečio pasaulio” valstybėse – žaidimas be taisyklių
Bet visos Europos ir kitų „civilizuotų” valstybių bėdos nublanksta prieš tai, kaip elgiasi korporacijos varganose Pasaulio kraštuose. Pradėjau straipsnį nuo žinutės apie išnaikintą gyvūniją. Tai, štai, barbariškai vykdoma išteklių gavyba „trečio pasaulio” šalyse, kuomet naikinami ne tik miškai, bet ir visiškai suardomas derlingas sluoksnis, o taip pat užteršiami vandenys, šiuo metu tapo gamtos niokojimo priežastimi Nr.1 ir jau pralenkė ir urbanizacijos poveikį, ir žemės ūkio plėtros. Ypač kenksminga yra retųjų metalų gavyba, kuomet ne tik suardomi dideli žemės plotai, tačiau ir pačios metalų gryninimo technologijos yra labai purvinos. Tačiau apie tai „nemadinga” kalbėti, nes pagrindinės gavybos kompanijos reziduoja (ir didžiausią pelną gauna) „švarioje ir ekologiškoje” Europoje. Beje, labai nepergyvena dėl to ir liberalūs „žalieji”, kuriems čia jokio intereso nėra.
Ir štai jau žinomos „socialiai“ atsakingomis pasiskelbusios ir, pvz., A++ klasės techniką gaminančios ir propaguojančios kompanijos žaliavas perka pilkojoje žaliavų rinkoje. O šioji rinka – tai „juodų“ kasyklų ir primityvių ir žudančiai taršių sodrinimo gamyklų formuojama.
Tiesa, jei į kokį Afrikos kaimelį kokio „žalio“ ar „socialinių iniciatyvų“ fondo arba net ir didelės kompanijos dėka atvedamas gėlo vandens vamzdis, apie tai trimituojama visais įmanomais būdais. Ir dažnas europietis yra šventai įsitikinęs, kad „turtinga Europa šeria vargšą Afriką“. Bet tai jau atskira tema.
