Kaip vieną gaisrą gesinti kitu gaisru? Viršuliškės – pagrobta mergaitė

Ada Sabaitytė

Miškininkystėje yra toks svarbus mokslas – mokslas apie miškų gaisrus. Jis vadinasi Miško pirologija ir nagrinėja gaisrų kilimo priežastis, gaisringumo klases, gaisrų gesinimo būdus – viską, kas yra susiję su miškų gaisrais. Tai labai rimtas mokslas, turintis didžiulę taikomąją reikšmę visuomenei ir valstybei.

Tai va, yra moksliškai nustatyta ir patvirtinta, kad vienas veiksmingiausių gaisro gesinimo būdų yra priešpriešinės ugnies paleidimas, t.y. ugnies gesinimas ugnimi. Jei labai trumpai, tai atsitraukus tam tikru atstumu nuo degančio ploto, atliekami pasiruošimo darbai ir laukiama, kol gaisras priartės tokiu atstumu, kai atsiras aktyvi oro masės trauka gaisro pusėn. Tada ir paleidžiama priešpriešinė ugnis, t.y. užkuriama antra ugnies linija, kuri, jei pavyksta tiksliai nustatyti tinkamą padegimo laiką, smarkiai judėdama link tikrojo gaisro, pakeliui naikina viską, kas gali degti ir, tuo pačiu, oro sraute, kurį į save traukia pagrindinis ugnies frontas, išdegina deguonį, o orą pripildo anglies dvideginio, kuris iškart pradeda slopinti liepsnas.

Susidūrus šioms dviem ugnies linijoms, gaisras, paprastai nuslopsta: iš viršūninio pereina į pažeminį, kurį jau galima daug lengviau gesinti, arba užgęsta visai.

Apie tai pasakoju tik todėl, kad metų pradžios įvykiai leidžia galvoti, kad šitas būdas – ,,ugnies gesinimas ugnimi“ buvo pritaikytas ne miške, o mūsų visuomenėje. Tokiam teiginiui pagrindą davė du vienas paskui kitą sekę įvykiai: labai baisus ir visai neaiškus sprogimas Vilniuje, kai daugiabučiame name priešgaisrinės saugos pareigūnai negelbėjo (ar negalėjo gelbėti, kaip jie patys teigia) namo konstrukcijų prispausto vaiko, palikdami jį sudegti. Visuomenė buvo sukrėsta, ėmė kelti daug klausimų, vidaus reikalų sistemos viršininkai ir vadovaujantys asmenys ėmė vienas per kitą aiškintis, bet neįtikinamai ir, svarbiausia, taip nesuderintai, kad prieštaravimai jų kalbose buvo akivaizdūs ir visuomenė visai teisėtai jais nepatikėjo ir nepasitikėjo.

Esant tokioms aplinkybėms, be abejo, norint paslėpti abejotinus veiksmus ir prieštaringas kalbas, reikia kito ne mažiau sukrečiančio įvykio, t. y. ,,užkurti priešpriešinę ugnies liniją“. Koks įvykis tai galėtų būti? Akivaizdu, jog taip pat susijęs su rimta grėsme vaikui, nes jokios kitos aplinkybės, efektyviai neatitrauks mokesčių mokėtojų dėmesio nuo įvykių Vilniuje. Aišku, kad tam puikiai pasitarnauja (kaip visada) oficialios informacinės priemonės, kurios puikiai moka iš musės padaryti dramblį ir atvirkščiai (t.y. jos yra gerai įvaldžiusios visuomenės valdymo procesus ir labai profesionaliai moka ,,pagazuoti“ visus arba ,,pristabdyti“ – žiūrint kada ko reikia).

Taip buvo ir šį kartą: žinia apie mergaitės pagrobimą buvo taip plačiai ir greitai buvo paskleista, kad visuomenės dėmesys nuo kraupios tragedijos Viršuliškėse buvo staigiai nukreiptas į šį įvykį.

Tikrai, vaiko pagrobimas yra didelė nelaimė, bet vaiko žūtis tokiomis tragiškomis aplinkybėmis yra dar didesnė nelaimė! Ir ką matome? Antrasis įvykis su jo dramatišku vyksmu taip prikausto žmonių dėmesį, kad prieš tai buvęs atsitikimas pasitraukia į antrą planą.

Tačiau visi turime suprasti, kad Naujų metų proga mums buvo leista pamatyti, kas vyksta Vidaus reikalų sistemoje. O tos kalbos – kalbelės, kai vis ima ir ,,išlenda yla iš maišo“, parodė – net susitarti vienodai kalbėti nemoka! Šiaip yra toks senas geras pasakymas: ,,Nemeluok, ir nieko nereikės atsiminti!“.

Kas slepiama dėl pagrobtos mergaitės?

Kokios objektyvios aplinkybės yra šiuo metu ir kokie teiginiai tinka šiam atvejui? Pabandykime susidėlioti:

1. Yra tokia organizacija, kuri vadinasi ,,Missing Children Europe“, kas reikštų ,,Dingę Europos vaikai“. Tai yra didžiausia organizacija, užsiimanti visais dingusių vaikų klausimais. Šita organizacija, savo puslapyje pristatydama savo veiklą, skelbia, kad ES kas dvi minutes pagrobiamas (dingsta) vienas vaikas!

2. Kiek vaikų dingsta Lietuvoje? Oficialiai skelbiama, kad 2000 per metus. Nors 2023 m., kaip teigiama, dingo jau apie 3000 vaikų, bet labai neužkeliant kartelės, tarkim, kad tebedingsta po 2000 vaikų per metus. Kaip tai atrodo jei viską išreikštume skaičiais? Net jei pritartume oficialiems šaltiniams, kurie teigia, kad didelė dalis tų vaikų ,,atsiranda“, tai vis tiek yra labai dideli skaičiai ir jie turėtų nuolat mirgėti oficialiose propagandinėse informavimo priemonėse.

Tarkime, kad iš tų 2000 pagrobtų/ dingusių vaikų ,,atsiranda“ 85 %, t.y. – 1700 vaikų, bet lieka 300 visai dingusių vaikų, o metuose turime 365 dienas. Iš jų apie 104 yra savaitgalių dienos – lieka 262 darbo dienos (kartu su švenčių dienomis), o tai reiškia, kad Lietuvoje, kiekvieną mielą darbo dieną negrįštamai dingsta 1,15 vaiko! Ir žinias apie tai mes turėtume girdėti nuolat!
Jei vadovautumės pastarųjų dienų įvykių logika, tai kas dieną turėtų skambėti nerimastingi pranešimai iš pranckietiško pavyzdžio vaikų tarnybos, iš policijos, galų gale, iš kokio nors Raudonojo kryžiaus organizacijos padalinio Lietuvoje, kad tokiame rajone dingo toks vaikas – bet to nėra. Tiesiog nematome tokio susirūpinimo, kaip šiuo atveju, su dingusia mergaite.

Ir kyla klausimas: KODĖL? Ar kiti dingę vaikai nėra svarbūs? Svarbi tik šita mergaitė? Nepanašu! Veikiausiai, tai mergaitei pasisekė, nes ji papuolė į patį skandalą, kurį reikėjo žūtbūtinai nugesinti, nukreipiant žmonių dėmesį nuo Viršuliškių, todėl, veikiausiai, buvo čiuptas pirmas toks atvejis, ir todėl mergaitei pavyko ištrūkti iš mėsmalės, į kurią ji pateko.

3. Dar vienas objektyvus teiginys yra toks: apie vaiko dingimą paprastai sužinome tik tada, kai artimieji imasi savarankiškai veikti, bet platesnio masto tokios paieškos paprastai neįgyja. Aišku, toks visuomenės pakilimas, kaip šįkart, galėjo būti iššauktas ne vien agitatorių veiklos, bet ir to fakto, kad žmonės paprasčiausiai pavargo nuo to visur tvyrančio ,,biezpriedielo“.

4. Objektyvus ir labai džiuginantis dalykas yra tas, kad mūsų žmonės tikrai rimtai pakilo ir tiesiog privertė policiją dirbti ne dėl akių ir ne pagal nurodymą iš aukščiau, o todėl, kad jiems jau nebuvo kur trauktis – negi vaikysi atėjusius padėti žmones su bananais ir guminėmis kulkomis bei akmenų maišais? Čia pagal tą revoliucionierių pasakymą: jei negali nugalėti kokio nors judėjimo, tai reikia imtis jam vadovauti. Policija taip ir padarė! O po to ir visus laurus nusiskynė, nors, kaip ryškėja, kad garažą, kuriame buvo laikoma mergaitė, atrado visai ne policija, o savanoris.

Taigi, žmonės tikrai yra jėga, kai jie žino, ko nori ir ko jiems reikia – tada net jėgos struktūros jiems paklūsta.

5. Tačiau iškart tas visuomenės aktyvumas buvo pradėtas stabdyti: labai nepastebimai, bet stabdomas. Kaip tai daroma? Labai paprastai –visų pirma pranešime visuomenei sakoma, kad pagrobėjas gali būti, jog turi ,,psichikos sutrikimų“! O tai reiškia, kad kuriama nuostata, jog ,,kažkoks nenormalus“, neaišku dėl ko, stvėrė vaiką gatvėje! Žodžiu, visuomenė gali ramiai miegoti toliau, nes tai buvo ,,pavienis atvejis“.

6. Kitas teiginys: kaip patvirtino Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Rimas Bradūnas, tam pagrobėjui, gali būti, turinčiam ,,psichikos sutrikimų“, ne per seniausiai buvo išduotas leidimas ginklui įsigyti! Kaip taip gali būti? KAIP? Aišku, R. Bradūnas, pateisindamas savo prokuroro pareigas, ėmėsi ginti tą visą situaciją ir pareiškė, kad ,,kai davė leidimą ginklui“ tas kietai pasiruošęs vaikų grobikas ,,buvo normalus“, o gavęs ginklą, matyt, prarado blaivų mastymą ir kartu su ginklu ,,įsigijo“ tų psichikos sutrikimų?

7. Beje, kaip galime suprasti iš visokių pareigūnų, visokių pasisakymų, aiškėja, kad policijai buvo žinoma, jog vaikų grobikas gyvena su kitu vyru, kuris yra jo (greičiausiai) žmona, nes vis rodosi ,,feisbuke“ apsirengęs moteriškais rūbais? Tikriausiai ta miela pora tikisi, kad taip gyvenant vienam jų tikrai atsiras antriniai, o gal ir pirminiai moteriški požymiai ir jie gal galės net susilaukti vaikų??? Visai neaišku! Tačiau, jei tai tikrai taip yra, vadinasi, išduodant leidimą ginklui, tokia ,,trapi“ pasaulėžiūra nėra laikoma sutrikimu.

Tuo tarpu eiliniai mokesčių mokėtojai, norintys gauti teisę, kad ir vairuoti automobilį, turi atsakinėti į keisčiausius klausimus: pvz.: ar turite šlapinimosi sutrikimų? Arba: ar būnate pavargęs ir mieguistas dieną? Ir, neduokdie, atsakyti: TAIP – gali netekti teisės vairuoti!

8. Džiugus pranešimas, kad ,,mergaitė yra sveika, gyva ir guvi“ – o dabar vėlgi, aiškėja, kad reikės ne tik psichologo, bet ir psichiatro pagalbos; kad garaže buvo psichotropinių vaistų ir t.t., ir pan. Kam visus maustyti ir šnekėti bet ką? Kam?

9. Dar vienas klausimas: kokiu tikslu yra slepiamos žinios nuo visuomenės? Juokinga buvo klausytis 15 min. TV laidos, kur žurnalistas kalbino paslaptingą figūrą – Kauno apygardos vyr. Prokurorą Rimą Bradūną. Gražu žiūrėti: tas pareigūnas studijoje oriai sėdi, išdidžiai žiūri, garsiai kvėpuoja ir nieko nepasako! Į visus klausimus tas veikėjas atsakinėjo akmeniniu veidu, kad nieko negali sakyti!

Klausimas: tai kam tada lįsti į studiją? Jei nieko negali pasakyti žmoniškai, tai reikia atsisakyti dalyvavimo ir neteršti eterio tuščiomis kalbomis. Reikėjo pasakyti, kad dabar yra tyrimo įspraustas į rėmus ir, kol vyksta tyrimas, prokuroras nieko negali komentuoti, o paskelbs pranešimą, pvz., po 3-5 dienų. Viskas! Tačiau ne – dabar sėdi, atsiprašau, kaip koks liurbis, ir demonstruoja panieką visai visuomenei, aiškindamas, kad nieko negali sakyti ir išsijudino tik tada, kai buvo paklaustas apie leidimą ginklui, išduotą tam pagrobėjui.

10. Tai tiek labai trumpai. Tikrai dėkojame visiems žmonėms, dalyvavusiems paieškose, suradusiems dingusią mergaitę – tiesiog išgelbėjusiems mergaitę nuo tikros pražūties. Ir privertusiems sistemą sudrebėti! Jei ne žmonių susitelkimas, tai sistema tą vaiką būtų nurašiusi, kaip „nurašė“ vaiką Viršuliškėse!

O dabar – Viršuliškės

O dabar grįžkime prie įvykio Viršuliškėse. Dar kartą pakartoju, kad tai yra baisus įvykis – palikti gyvą žmogų, vaiką, beviltiškoje situacijoje, tikrai žinant, kad jis sudegs! Juk tie gelbėtojai net katinus lekia gelbėti, traukti iš kažkokių, visokių plyšių, o čia – vaikas! Ir jo negelbėjo. Kas vyko Viršuliškėse, mes nežinome, bet matėme tai, kas buvo vieša:

1. Sprogimas, pasibaigęs dideliu gaisru, daugiabutyje, esančiame Viršuliškėse. Dujų tiekėjai tvirtina, kad negalėjo būti sprogimo dėl dujų tinklo gedimo. Specialistai tikina, kad net, jei būtų specialiai atsuktos dujos, jos negalėjo sukelti tokios jėgos sprogimo. Tuo tarpu, oficiozai, užspringdami, viens per kitą platina žinią, kad tai buvo dujų sprogimas.

2. Sulekia visa ,,grietinėlė“ ir policija su savo Požėla, akimirksniu aptveria tą teritoriją ir budriai prižiūri, kad į namą nepatektų net gelbėtojai?!

3. Žmones pasiekia žuvusio berniuko sesės papasakojimas apie tragišką mažo broliuko žūtį ir tos šeimos mamos darbdavės kreipimasis dėl pagalbos. Visuomenė sužino, kad vaikas, patekęs į baisią padėtį, paliekamas. Mama nuo jo atplėšiama ir atiduodama medikams.

4. Toliau viskas vyko lygiagrečiai:

4.1. Gražiausioji Lietuvos Vidaus reikalų tvarkytoja Bilotaitė pradeda staipytis priešais namą su dar teberūkstančiais lavonais viduje ir pasakoti, kaip ji stengiasi ir visi jos vadovaujami, daro viską, ką tik gali! Labai keistas buvo tas išstojimas: jei pažiūrėtume plačiau į pasaulį, tai pamatytume, kad visi tie, vadinami elitiniai, labai didelį dėmesį skiria simbolikai. Ir jeigu į tai atkreiptume dėmesį ir pamatytume simboliką Bilotaitės elgesyje, kai ji ryškiai filmuojasi ir reklamuojasi, baisiu kapu tapusio namo fone su dar tebesančiais žuvusiaisiais viduje, tai ji pasirodo visai ne kaip Gražuolė, o kaip Pabaisa.

4.2. Aišku, paskui savo vadovę sulekia ir visokie ,,rankinukų nešiotojai“ ir šneka, šneka, ir šneka. Kas pasakoma? Vieni sako, kad mamą rado laiptinėje. Žuvusio berniuko sesė teigia, kad mamą atplėšė nuo bejėgio vaiko! Kiti gelbėtojai sako, kad mamą rado kambaryje, bet matė tik ją, o vaiko nematė. Jau prieštaravimas! Tada atsiranda dar viršininkų viršininkas ir pasako, kad negalėjo eiti į vidų ieškoti, nes uždraudė kažkokie techniniai prižiūrėtojai (įdomu būtų išgirsti jų aiškinimus ir pamatyti, kaip tie prižiūrėtojai atrodo).

4.3. Buvo nuskambėjęs dar ir toks pareiškimas, kad gelbėtojams nebuvo galima eiti į pastatą, baiminantis pakartotinio sprogimo. Jeigu ten sprogo dujos, tai logiška manyti, kad įvadas į namą turėjo būti užsuktas pirmiausiai? Dujos tokiu atveju yra nebepaduodamos – tai kas ten turi sprogti pakartotinai? Aišku, namo sistemoje dar kurį laiką užsilieka likučiai tų dujų, bet, jeigu sistema pažeista, tai ir tie likučiai turėtų greitai išdegti ar kitaip išsisklaidyti. Tai kas ten turėjo dar kartą taip pat galingai sprogti? O gal Bilotaitės darbuotojai nesuprato, kad reikia atjungti dujas ir jos visą laiką tekėjo į namą net ir gaisro metu? Todėl ir išliko to galingo pakartotinio sprogimo grėsmė?

4.4. Visus tuos šnekėjimus ir aiškinimus gražiai užbaigia toks profesorius (dar vienas profesorius!), kuris vadovauja tai Priešgaisrinei tarnybai – Saulius Greičius. Irgi šneka daug ir gražiai – tikrai ne taip, kaip tas paslaptingas ir tylus Kauno prokuroras Rimas Bradūnas, bet taip bešnekėdamas nekalba apie esmę: apie ,,sureformuotą“ gelbėjimo tarnybą ir kaip tos ,,reformos“ atsiliepė tarnybos pajėgumams ir gebėjimams, kokia naujausia gelbėjimo technika yra aprūpinta ta tarnyba. Bet užtat pasako tokių baisių dalykų ir net pats nepajunta to. Jis, pvz., ima užbaiginėti pokalbį ir pareiškia, kad galų gale ekspertizė nustatys nuo ko tas vaikas mirė!!! Ta prasme? Sėdi studijoje žmogus, kurio pašaukimas ir pareiga gelbėti kitus, ir jis ramiai sako, kad ateis ekspertai ir nustatys vaiko, kurio gelbėtojai negelbėjo, mirties priežastį! Įdomu, ta visa ,,aukštuomenė“ – jie savo vaikų turi? Jei turi, vadinasi tik JŲ vaikai yra žmonės. O mūsų visų vaikai – ne?!

5. Taigi, visi tiek prisišneka, kad jau net patys ima suprasti, jog reikia kažką daryti. O ką daryti? Ką? Ir čia pasipina toks laimingas, JIEMS, atvejis su ta pagrobta mergaite! Tačiau jie, ta ,,grietinėlės prisilaižiusi grietinėlė“, tesugeba sau prisisavinti kitų nuopelnus: eilinių tyrėjų, policijos pareigūnų ir, kas svarbiausia, visuomenės, kuri šiuo atveju parodė savo vieningumą ir jėgą! Ir dar kartą kartoju: privertė sistemą dirbti! O ,,aukštuomenei“ tada beliko prisistatyti tik į ,,medalių dalybas“ ir panegirikų klausymus.

Valstybė paralyžiuota

Dar daug ką galima būtų sakyti ir rašyti, bet peršasi vienintelė išvada – kad žmonių susitelkimas ir vieningumas padėjo išgelbėti vieną vaiką. Už tai tikrai galima žemai lenkti galvą visiems paieškų dalyviams.

Pasakyčiau dar daugiau: jei ne tas tokiom tragiškom aplinkybėmis žuvęs Vilniuje berniukas, gal visuomenė nebūtų taip sujudusi ir dėl tos mergaitės – tiesiog žmonės suprato, kad Valstybė yra paralyžiuota šitų visokiausio plauko vadovų, valdovų, profesorių ir visokių generalinių neveikimo (o gal veikimo tik savo naudai? Kaip čia visi ne taip seniai sugiedojo, kai manė, jog moka Lietuvos himną?)! O tada ėmėsi veiksmų, kuriais privertė dirbti tuos vengiančius dirbti ,,piaro mėgėjus“.

Aišku, jie, padedami oficiozų, labai gudriai panaudojo situaciją visuomenės dėmesio nukreipimui. Ir dabar, tikriausiai tikisi, kad po Viršuliškių įvykio, kai iškilo į viešumą gelbėjimo darbų aplinkybės, darančios gėdą jų vadovams ir visai sistemai, jų smerktiną ir neleistiną elgesį užglaistys pagrobtos mergaitės suradimas? Ir tada, už sprogimą Viršuliškėse nereikės atsiskaityti visuomenei?

Ar ir mes taip galvojame? Jeigu taip, tai ugnies gesinimo ugnimi operacija valdžioje esantiems, tikrai pavyko! Galime toliau snausti, tik nepamirškime, jog kasdien Lietuvoje prapuola po vaiką. Ir ne visiems aplinkybės taip palankiai susiklosto, kaip šitai mergaitei!

P.S. Ilmos Skuodienės vadovaujama tarnyba nedelsdama išlindo su savo reikalavimais pašalinti MERGAITĖS nuotraukas iš visur. Išplatino kažin kokius patarimus tėvams, tačiau pasigendu vieno dalyko: kodėl ta Skuodienės įmonė nedirba ir su vaikais tuo požiūriu, kad neaiškina jiems, jog reikia atsargiai elgtis interneto platybėse ir neplatinti savo nuotraukų socialiniuose tinkluose, nes tai yra labai labai ir labai nesaugu?

Ir dar klausimas tai kontorai: ar nors kas nors iš tos aršios vaikų atiminėjimo gvardijos buvo prisijungę prie savanorių? Gal galėtų tarnyba paviešinti, kaip jos specialistai, kurie nenuilsdami triūsia dieną naktį atiminėdami vaikus iš tėvų, nes jiems labai rūpi ,,vaiko gerovė“, elgėsi šioje situacijoje ir ar dalyvavo tose paieškose?

P.P.S. Dar kartą noriu padėkoti mūsų žmonėmis, kurie gal jau suprato, kad vieningumas yra jėga! Juk, kai Grafas Liutkevičius nuvyko prie to baisaus namo, norėdamas padėti gelbėti vaiką, policininkai jį sulaikė ir surašė protokolą, o kai mergaitės gelbėti susirinko masė žmonių, net ir policija suprato, kad visų nesulaikys ir protokolų nesurašys.
Todėl mums reikia išlaikyti tą dvasią ir padėti vienas kitam, bei palaikyti vieniems kitus!