Jolanta Blažytė
„Kaip pakelti tautos sąmoningumą?“ – tokie klausimai atsirado po mano post‘u, kuriame rašiau, kad kiekviena valdžia yra tautos sąmoningumo veidrodis.
Mano trumpas atsakymas buvo toks: niekaip negalima.
O dabar rašau apie tai, kas apskritai yra tas žmogaus sąmoningumas. Kaip atrodo aukštesnės ir žemesnės sąmonės žmonės? Iš karto prisiduodu, kad sąmoningumas visiškai nesusijęs su žmogaus asmeninėmis savybėmis, jo išsilavinimu ir kompetencijomis. Žemesniame sąmonės lygmenyje gyvenantis žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis už „aukščiau“ gyvenantįjį.
Taigi „žemesniuosius“ apibūdinčiau taip:
Informacijos apie pasaulį ir pasaulio pažinimo būdų jie turi kur kas mažiau, nei „aukštesnieji“. Jų pasirinkimus diktuoja išgyvenimo programa, apsiribojanti materialinių poreikių tenkinimu. Jie dažnai užima aukos poziciją, dalina pasaulį į gerą ir blogą, rūpinasi tik tuo, ką mato ir jaučia ir vis su kažkuo kovoja.
Kai šis žmogus bendrauja su „aukštesniuoju“, jis visada gina savo siaurą pasaulėlį, kuriame daug įsitikinimų ir jam įprastų funkcijų. Jis priešinasi ir smerkia kito žmogaus nuomonę ir poziciją, lieja negatyvą, ieško povandenių „akmenų“, kažką demaskuoja, bet tai daro tik iš savo subjektyvios realybės „kampo“.
„Žemesnieji“ viską supranta paraidžiui, „kapoja kirviu“ ir nesiekia žvelgti giliau, t.y. surasti dar kažkokių papildomų pagrindimų, pavyzdžių ir variantų, bei tvirtina tik tą realybę, kurioje gyvena. Jiems balta yra balta, o juoda yra juoda.
Apie „aukštesniuosius“:
„Aukštesniųjų“ sąmonė išeina iš dualumo rėmų ir jie supranta, kad pasaulis yra kur kas daugiau, nei žmogus gali matyti. Jie leidžia vykti viskam, kas vyksta, bet su tuo nekovoja, o aiškina.
„Aukštesnieji“ per tą patį laiko vienetą gali apdoroti žymiai didesnį kiekį informacijos, nei „žemesnieji“ – jie gali pažiūrėti į pasaulį labiau išfokusuotu žvilgsniu. Jie gali matyti ne tik objektą, bet ir tai, kas slypi už to objekto. Todėl išvadas toks žmogus daro ne „nukirstas“, ne apribotas ir ne primityvias, o labiau išplėstas. Tai didžiausias skirtumas tarp „žemesniųjų“ ir „aukštesniųjų“.
Kai „žemesnysis“ nusprendžia tapti „aukštesniuoju“, jis pasaulį pradeda matyti plačiau – tarsi nuo kalno viršūnės. Jo emociniai trigeriai ir įpročiai pradeda sproginėti ir jis supranta, kad iki tol jis nematė tikrojo paveikslo, kuris yra kur kas labiau daugiamatis, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
„Aukštesnieji“ gali ne tik per tą patį laiko vienetą apdoroti ir išjausti didžiulį kiekį informacijos, bet ir panaudoti tą informaciją savo labui. Jie moka ją išnagrinėti po kauliuką ir atskirti pelus nuo grūdų. Jie iš informacinės erdvės nepriima visko, kas tik papuola po ranka – aukštesnė sąmonė dar reiškia ir vienų ar kitų žinių panaudojimo efektingumą bei prasmę.
„Žemesnieji“ iš informacinės erdvės griebia ir naudoja viską, kas papuola po ranka: dėl savo tikėjimo, dėl hierarchijos pripažinimo. Pavyzdžiui, jeigu koks nors gerbiamas žmogus sakė, kad taip reikia daryti, tai „žemesnieji“ darys net nepagalvodami. Jiems nekils tokių klausimų, kaip „ar man tikrai to reikia?“, „o koks bus rezultatas?“ „kokia prasmė?“, „kodėl aš turėčiau tikėti tuo ar anuo piliečiu?“ ir pan. . Jie neturi pakankamo kiekio kritinio mąstymo, kuris galėtų padėti jiems suprasti vieną ar kitą temą. Jie atlieka kažkokius poelgius, nesuprasdami tų poelgių esmės. Jie daro veiksmus, besiremdami savo instinktais: savisaugos, baimės ką nors prarasti.
„Žemesnieji“ taip pat nežino kas yra meilė – jiems meilė yra tik seksas, prisirišimas, saugumas, galimybė būti šalia ir tęsti giminę.
„Aukštesnieji“ į santykius žiūri, kaip į dvasinę bendrystę – jiems geriau būti vieniems, nei su bet kuo.
Žemesnieji gyvena pagal principus: „su kuo papuolė“. „kas papuolė“ ir „kur papuolė“.
„Aukštesnieji“ renkasi, nes jie, matydami pasaulį plačiau, turi gerokai daugiau galimybių rinktis.
„Aukštesnieji ramiai sprendžia iškilusias problemas ir, jas spręsdami, daro veiksmus. „Žemesnieji“ gi tokiu atveju slepiasi alkoholyje, antidepresantuose, o, tikėtina, neužilgo legaliai slėpsis ir lengvuose narkotikuose.
„Aukštesnieji“, įrodinėdami kokią nors tiesą ar griaudami kieno nors išgalvotą aksiomą, ne tik pateikia sausus faktus, bet ir tuos faktus sudėlioja į vieną daugiaplanį fraktalą tam, kad paaiškinti, kodėl ta „tiesa“ šiandien neveikia.
„Žemesnieji“, gindami vieną ar kitą pusę, paprastai kalba jausmais: „man nepatinka“, „tai negražu“, „tai niekšinga“, ir pan. Jeigu jiems patinka koks nors žmogus ir jie su tuo žmogumi „rezonuoja“, tai jie būtinai gins to žmogaus poziciją. Ir jeigu horizonte atsiras kitas žmogus, kuris pasakys, kad jis mato viską kitaip ir tą matymą sudėlios į tam tikrus modulius, „žemesnysis“ į tuos modulius nesigilins – jame suveiks savo bandos išsaugojimo instinktas. Jis iš karto įlįs į konfliktą ir isteriją: „ne tai ne tiesa, nes tiesa gali būti tik to autoriteto, kuriuo aš tikiu“.
„Žemesnieji“ turi tik „juoda“ ir „balta“ ir neturi supratimo, kad pasaulis susideda iš daugybės objektų bei prieštaravimų, kurie susilieja į vieną visumą. Būtent iš tos visumos „aukštesnysis“ daro savo pasirinkimus – lengvai ir be kovos.
„Aukštesnysis“ žemesniajam tiesiog pasakys: štai šita informacija veikia, o šita neveikia, bet tu gali rinktis.
Taigi, rinktis galima viską, netgi tai, kokiame sąmonės lygmenyje patogiau gyventi.
Tačiau niekaip negalima priversti kito žmogaus pereiti iš „žemesniojo“ į „aukštesnįjį“. Tol, kol jam patogu ir šilta gyventi savo dogmose ir svetimose koncepcijose.
Tačiau kartais išlenda „karma bitch“ ir ima bei sudaužo į šipulius „žemesniojo“ ankstesnį tikėjimą ir aksiomas.
Tik vienas iš pavyzdžių:
Kažin kiek per pastaruosius dvejus metus buvo sudaužyta tų „tikiu mokslu“ aksiomų? Ir tai yra gerai: nors visuotinis gėris nuo mirtinų slogų ir neišgelbėjo, bet užtat kiek žmonių paskatino pažvelgti į pasaulį „iš aukščiau“.
Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera..
