Jei faktai neparankūs oficialiai propagandai, tai tuo blogiau faktams. Būtent pagal šį principą veikia provyriausybinės medijos, kai kalba apie migrantus.
Visuomet juose atsiras vietos „jautriai“ istorijai apie pabėgėlį, bėgusį nuo barzduotų pabaisų, likusi be stogo virš galvos, rizikavusį gyvybe kertant sienas ar keliantis per jūrą, arba dar geriau – jei pakeliui ką iš šeimos narių joje praradusį ir galiausiai atsidūrusį nykioje nelegalioje palapinių stovykloje kur nors Balkanų valstybėje. Ir tikrai jokios kitos reakcijos iš sveiko skaitytojo ar žiūrovo nei atjauta nuskriaustajam po tokios istorijos negalima tikėtis.
Tik, štai, ne veltui sakoma, kad šėtonas slypi detalėse. Klasikinis viešųjų ryšių naudojamas triukas per asmeninę istoriją pritempus „už ausų“ išvadas tariamai paaiškinti visą procesą anaiptol nepaneigia kur kas platesnių dalykų. Ir jei jau prakalbome apie dabartinę migracijos bangą, tuomet atsiribokime nuo sintetinio pabėgėlio vaizdo.
Pirmiausiai pati sąvoka „pabėgėlis“ plačiai ir klaidingai naudojama apibūdinant visus nelegaliai kertančius sienas. Pabėgėlis anaiptol nėra žmogus, staiga sugalvojęs vykti ten, kur žemė gražesnė, alga didesnė ar, tarkime, merginos – seksualesnės.
1951 m. Ženevos konvencija, kuri, beje, yra vienintelis bendrai pripažįstamas tarptautinis dokumentas, aiškiai nurodo, kad į politinio pabėgėlio statusą pretenduojantysis turi būti persekiojamas (arba pagrįstai bijantis būti persekiojamu) dėl religijos, rasės, priklausymo religinei grupei ir pan.
Taigi, kad būtų aiškiau, dabar iš karto atsakykime į klausimą: ar dabartinis Irako pilietis gali tapti politinio prieglobsčio prašytojų? Juk Irako valdžia yra sudaryta pagal Vakarų demokratijos modelį, yra pripažinta tarptautinės bendruomenės ir, beje, kontroliuoja didžiąją dalį šalies teritorijos. Taigi, geriausią formalų pretekstą prašyti pabėgėlio statusą turi … salafitas. Skamba neįtikėtinai, tačiau ten daugiau nėra jokios religinės srovės, kuri būtų persekiojama.
Dar vienas svarbus faktas, kylantis iš mano minimo dokumento, yra tai, kad pabėgėlį priimanti valstybė privalo užtikrinti aprūpinimą maistu, laikinu būstu, suteikti kai kurias socialines paslaugas, tačiau nėra niekaip teisiškai įpareigojama nei atverti darbo rinką, nei mokyti kalbos, nei prijungti lygiomis teisėmis su savais piliečiais prie pašalpų sistemos.
Beje, vėlgi, jei kalbėsime apie pavyzdžius, taip visuomet elgėsi ir tebesielgia JAV. Ir tie, kurie spekuliatyviai baksnoja pirštais į lietuvių migrantus, kukliai nutyli, kad nei lietuviai, nei airiai, nei kas kitas, atvykęs į JAV, neturėjo jokių teisių, išskyrus teisę savo darbu (pradžioje dažniausiai sunkiu ir nelegaliu) įrodyti, kad jie reikalingi šiai valstybei ir verti visuomenės pagarbos. O ką dabar mes matome Europoje?
Vėlgi labai nepatogus faktas. Net po 10 metų dauguma migrantų vis dar lieka socialinių išmokų gavėjais. Ir tai nepriklauso, turtingesnė ar vargingesnė valstybė. Padėtis identiška Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos valstybėse ir t.t. Maža to, šie skaičiai nepriklauso net nuo to, ar socialinė sistema daugiau ar mažiau dosni. Niša likti amžinu išlaikytiniu atsiranda vis tiek. Ir čia vieninteliu sprendimu lieka visiškas atsisakymas remti svetimšalius.
Ir vėlgi JAV daro būtent taip, visai pagrįstai laikantis principo. Savus piliečius, net ir pačius tingiausius, ir prašytojų dinastijoms priklausančius, valstybė kažkiek remia, tačiau svetimiems, kaip jau ir minėjau, reikia rūpintis pačiais savimi.
Galiausiai europiečių svetingumas, nors ir vis labiau prievartinis, kaip matome, neduoda jokių teigiamų vaisių. Be abejo, yra tų, kurie iš migracijos pelnosi. Tai pirmiausiai korporacijos, įdarbinančios dalį migrantų ir galinčios susitaupyti darbu užmokesčio sąskaitą. Jos veikia pagal tradicinį principą: pelnas privatizuojamas, nuostoliai suvisuomeninami, kur pelnas iš dirbančių migrantų lieka jiems, o „nepritapę“ ir toliau išlaikomi ir „integruojami“ iki begalybės likusios visuomenės sąskaitą. Maža to, likusi neprivilegijuota visuomenės dalis dar yra priversta kentėti vis didėjantį kriminalinių išpuolių pavojų su „šviesia“ perspektyva sulaukti ir politinio teroro.
Prisipažinsiu atvirai, dar visai nesenai girdėdamas apie prievartavimų epidemiją Vakarų Europoje ir jos tiesiogines sąsajas su musulmoniškų kraštų migrantais, šią informaciją įvertindavau kiek skeptiškai. Ir tai nepaisant to, kad pačiam teko gyventi Anglijoje ir, be abejo, ne pačiose ramiausiuose rajonuose, ir nepaisant to, kad daug ką mačiau savomis akimis. Tiesiog man buvo sunku patikėti, kad skaičiai gali būti tokie siaubingi. Pvz., visiškai oficialūs ir atviri Švedijos šaltiniai nurodo, kad 77,6 proc. išžaginimų įvykdo migrantai ir būtent iš musulmoniškų kraštų. Belieka tik pasidžiaugti šioje liūdnoje situacijoje, kad švedai vis dar neįslaptina šių faktų, kaip tai gėdingai daro prancūzai ir vokiečiai. O tai – irgi faktas, parodantis tendencijas, ir meskite į mane akmenį, jei tai tik atsitiktinumas.
Ir vis tiek vietoj to, kad pagaliau pradėtume kalbėti atvirai, iš esmės ir nesistengiant pridengti nemalonius faktus, mes ir toliau matome konkretų pabėgėlį, slegiamą konkrečios žmogiškosios tragedijos, kurios aš, beje, nepaneigiu. Maža to, būsiu visuomet tas, kuris išties pagalbos ranką žūstančiam, alkstančiam ir stogą virš galvos praradusiam, tačiau niekuomet sveikame prote būdamas nesutiksiu, kad esu ką nors skolingas ekonominiam migrantui, kuris tiesiog nori sotesnio gyvenimo ir dar laikydamasis tokio gyvenimo būdo, kuris kels grėsmę mano šeimai, draugams ir visuomenei.
