Gediminas Jakavonis
Pirmiausia, niekam Lietuvoje nepasakokit, kad šiemet mūsų šalyje vyksta rinkimai. Konservatorių rinkėjai prie balsadėžių ateis ar plytgaliais snigtų, ar kirviais lytų, o visų kitų valstybės piliečių balsai jiems nereikalingi. Politologai pasakytų, kad politinei organizacijai, turinčiai stabilų elektoratą, geriausiai yra mažas rinkėjų aktyvumas, kai balsuoti neateina oponuojančių partijų simpatikai arba taip vadinami „protesto balsai“. Tai žinodami, konservatoriai bent jau prezidentinėje rinkimų kampanijoje sudirbo puikiai.
Sutikit, kad tokių nematomų ir nuobodžių rinkimų, kuriuose Lietuvos žmonės renka savo valstybės vadovą, mūsuose dar nebuvo. Praėjusiuose prezidentiniuose rinkimuose, antrajame ture dar buvo šokia tokia intriga – Gitanas Nausėda ar Ingrida Šimonytė, o dabar pastaroji, būdama Premjere, prisivadovavo tiek, kad greičiausiai šiose varžytuvėse liks trečia.
Politiniai apžvalgininkai paprastai linkę kalbėti apie kiekvieną kadenciją pasikartojančias partijų sūpuokles, kai buvusius valdančiuosius po rinkimų keičia opozicijoje buvę politikai. Bet šiuo atveju, reikėtų kalbėti apie išskirtinį konservatorių partijos fenomeną Lietuvos gyvenime.
Įsiminė vieno gero pažįstamo pastebėjimai: „Aš nesidomiu politika. Kas vyksta Lietuvos Respublikos Seime, man neįdomu, noriu gyventi savo šalyje ir dirbti savo darbą. Viskas einasi tai geriau, tai kiek blogiau, kol į valdžią nepatenka ir valdančiaisiais netampa Tėvynės Sąjungos politikai. Tada Lietuvoje prasideda netvarka, chaosas, kuris apima visas gyvenimo sritis ir mūsų visų gyvenimus…“.
Taip kalbėjo žmogus, dirbantis mokyklos direktoriumi, kuriam pyktį sukėlė šios kadencijos konservatorių reformos švietimo srityje.
Paklausykit, ką šneka apie savo ministrą medikai, o ir kiekvienas, kas susidūrė su sveikatos problemomis, pasakys, kad darbas šioje sistemoje per paskutinius keletą metų ėjo tik blogyn.
Be nieko medicinoje nesuprantančio ministro Arūno Dulkio, šioje I. Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje, dar turim energetikos „genijų“ Dainių Kreivį, kuriam kartu su Gintare Skaiste turim padėkoti už mums ant galvų užmautus nepriklausomus elektros energetikos tiekėjus ir padidėjusias kainas. Jei į Briuselį, nepatenkinti krūvos Europos Komisijos ir Europarlamentarų sprendimais, plūsta senojo žemyno žemdirbiai. Mūsiškius žemdirbius su traktoriais protestuoti į Vilniaus gatves žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas savo sprendimais susikviečia vienas pats.
O gal norite apie mūsų šalies ekonomiką ir inovacijas dalykiškai padiskutuoti su ministeriją LGBT bei transvestitų vėliavomis apsikarsčiusia politologe Aušrine Armonaite? Manau, kad galėtumėte kalbėtis tik apie Kosmoso užkariavimą.
Jeigu jums rūpėtų Lietuvos kelių būklė ar susisiekimo klausimai, susiję su tėvynėje esančiais geležinkeliais, tai šioje srityje, kur kažkada dirbo profesionalai, šeimininkauja „laisvietis“ Marius Skuodis. „Griūvančių tiltų“ šalies ministras supranta, kad geras algas gaunančių pareigybes turi užimti jo draugai ir partiečiai. V. Leninas sakė, jog ir virėja gali valdyti valstybę. Taip laimi konkursą į „Lietuvos geležinkelius“ pilietė, sušukusi, kad šiais keliais mes pasieksim Europą, nors šilumvežį mačiusi tik per televizorių, o tuo metu iš sugedusio traukinio Plungėje keleiviai laipinami į autobusus.
Buvo laikai, kai Teisingumo ministerijoje vadovaudavo teisės profesoriai, savo srities profesionalai ir autoritetai. Labai norėčiau paklausti, kokie jausmai juos apima matant ministro poste ne taip seniai jiems kavą padavinėjusią, tatuiruotą sekretorę?
Stebiuosi, kodėl vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės tėvai savo laiku nenukreipė jos mokintis aktoriaus profesijos. Sprendžiant iš to, kokią veido išraišką ji nutaiso komentuodama, kad ir G. Nausėdos pasisakymus, būtų puiki tragiškų vaidmenų atlikėja. Galėtų dar ir Donkichotą suvaidinti, nes ją sunku įsivaizduoti vieną, be Sančo Pančos, t. y. be iš paskos sėlinančių Renato Požėlos arba Rustamo Liubajevo. Stebint abu ir juokinga, ir gaila kai pagalvoji, ką jie turės veikti pasikeitus valdžiai.
Konservatorių Premjerė, kandidatė į šalies prezidentus, I. Šimonytė Vyriausybėje turi ir koalicijos partnerių liberalų – į aplinkosaugos ministrus deleguotą Simoną Gentvilą. Abu neseniai dalyvavo per LRT plačiai išreklamuotoje miško sodinimo akcijoje. Kai jie prabyla, kad yra už Lietuvos miškų išsaugojimą, tai man skamba taip pat, kaip arabų islamistai prieš terorizmą, rokas pieš narkotikus arba pelės už kates.
Mūsų šalyje prasidėjo paskutinis, kažkada geriausia pasaulyje pripažintos, miškotvarkos žlugdymo etapas. Generalinė urėdija, po kelių ydingų visai Lietuvai miškų reformos, pertvarkoma į akcinę bendrovę. Faktiškai, antrasis „Ignitis“, kurį jau ir pats dabartinis prezidentas pavadino klaida. Privačiuose pokalbiuose minimos ir konkrečios, mūsų visų miškus pasisavinančių asmenų pavardės. Tai kodėl, jūsų nuomone, šių klausimų kandidatų į Lietuvos prezidentus debatuose neužduoda LRT laidų vedantieji? Kodėl nieko apie tai neskelbiama iš mūsų visų Lietuvos mokesčių mokėtojų išlaikomo visuomeninio transliuotojo žiniose?
Atsibosta kalbėti apie šios Vyriausybės kultūros, socialinių reikalų ministerijos tvarkomas sritis, jų problematiškus ministrus, apie visai netinkamą laiką Krašto apsaugos vadovo keitimui. Pavargsti vien vardindamas konservatorių vadovaujamos Užsienio reikalų ministerijos visiems Lietuvos žmonėms sukurtas iki šiol nebuvusias problemas.
Paminėsiu tik tiek, kad ministraujant Gabrieliui Landsbergiui, mes visi praktiškai praradom galimybę bendrauti, verslauti su Kinija, Rusija, negalim laisvai keliauti beveik į pusę pasaulio šalių, su kuriomis mūsų „diplomatai“ sugebėjo susipykti.
Šioje situacijoje įdomu tai, kad užsienio reikalų ministras G. Landsbergis yra konservatorių partijos, kurią jis „paveldėjo“ iš savo senelio, faktinio šalies vadovo Vytauto Landsbergio, pirmininkas.
Konservatorių partija delegavo į ministrus pirmininkus I. Šimonytę, kuri yra G. Landsbergio „viršininkė“. Bandau suvokti, kam iš šios trijulės turėčiau būti „dėkingas“ už lietuviams naujai statomą „geležinę uždangą“ ir randu vieną, visą apimančią sąvoką – Tėvynės Sąjunga, Lietuvos konservatoriai. Čia telpa viskas: melas, apgaulė, išdavystės, meilė pinigams, tautos žmonių tarpusavio kišimasis, susiskirstymas į elitą ir „runkelius“, atsakomybės už savo atliktus darbus nebuvimas.
Kada tai prasidėjo? Tada, kai per okupacijas nepalūžusi tauta, iškovojusi laisvę, atidavė valdžią „saviems“ ir grįžo prie įprastų darbų? Čia kaip vaikystės knygose apie indėnus, kurie narsiai kaunasi su okupantais, o jų vadai, prisigėrę „ugninio vandens“, už karoliukus pardavinėja prerijas baltaodžiams. Taip ir mes, vadovaujant „saviems“ konservatoriams, neturim „Mažeikių naftos“, Ignalinos AE, jūrų laivyno, savo bankų, savo valiutos, vis įsisavinam „Vakarų investicijas“.
Pamenat seną anekdotą? Draugas klausia draugo:
-Kuo užsiimi?
-Baldais prekiauju, – atsako tas.
-Kaip sekasi? – vėl klausia draugas.
-Gerai. Namie tik viena taburetė liko.
Ar tai jums neprimena mūsų taip vadinamo „krizių Premjero“ konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, kuris savo išminties dabar moko ne tik Lietuvą, bet ir visą Europarlamentą? Bepigu dabartiniams konservatoriams, kai turi tokius mokytojus…
Galvoju, kam tą V. Lenino paminklą Lukiškių aikštėje reikėjo versti? Galima buvo tik viršų nupjauti, o vietoj jos – pasirinktinai, arba faktinio valstybės vadovo, arba „krizių Premjero“ nulipdytą galvą užkėlinėti. Juk ranka į konservatoriją ir buvusius KGB rūmus rodo.
Sako, kad prie sovietų valdžios lietuviai KGB mažiau bijojo nei dabar drąsiai ką nors pasakyti apie valdžioje esančius konservatorius. Tuoj pat darbo neteksi. Gerai dar, kad rinkimai, jei apie juos ką nors žinai ir ateisi balsuoti, mūsų šalyje slapti.
Sunkiai galiu įsivaizduoti, kad Lietuvai patinka gyventi po A. Diurerio „Apokalipsės raitelius“ primenančiomis, trijų mergelių koalicijos žirgų kanopomis. Nenorime taip gyventi mes, nenorime, kad prie tokios valdžios gyventų mūsų vaikai ir vaikaičiai.
Nežinau, kaip „de facto“, bet šiemet atėję prie balsadėžių rinkimų dienomis, galim padaryti „de jure“.
P.S. Ištraukos iš mano draugo, žemiečio dzūko, poeto Alberto Antanavičiaus kūrybos:
Kada pasaulį valdo, kas netingi.
Ir tam pasauly mums gyvent – neitin.
……
Kada pasaulį valdo bilekas,
Prie pragaro ugnies įpratę šildytis ne tik rankas
Ir subine,
Bet ir pinigines,
O tautą ir valstybę vesti ten,
Kur vėjas pučia ar…kur velnias neš,
Kada pasaulį valdo, kas tik nori, –
Bedančiai, bestuburiai arba šiaip kvailiai, –
Jums leidus, neminėsiu
Visiems mums žinomų vardų ir pavardžių,
Dėl šių, kitų ir dar bent šimto priežasčių
Nedėkime į juos jokių vilčių.
