Jonas Ivoška
Valstybės viešojo sektoriaus paskirtis ne tik skirstyti ir naudoti viešuosius išteklius (privataus valstybės sektoriaus suneštas biudžetines lėšas), bet ir tvarkyti bendruosius Tautos reikalus. Teismų kaip viešojo valstybės sisteminio sektoriaus funkcinė paskirtis – spręsti ginčus tarp įvairių valstybės subjektų, vadovaujantis teisingumo ir teisėtumo kriterijais.
LR Konstitucinio teismo teisėjams mokamos algos už tai, kad jie prižiūrėtų, ar svarbiausios valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė), priimdamos savo aktus, laikosi Tautos valia priimto pagrindinio įstatymo – Konstitucijos. Dėl to pagal funkcinę kompetenciją Konstitucinis teismas nėra tikroji teisminė institucija, nes Konstitucija nėra savo interesus ginantis subjektas.
Sunku suprasti, kodėl teismų aktai, kurie skaitlingiausi ir tiesiogiai veikia fizinių asmenų interesus bei atitinkamai keičia juridinių asmenų turtinę ar režiminę padėtį, nepateko į konstitucingumo kontrolę, rengiant 1992 metų Konstituciją. Siekiant Konstitucijos vientisumo, kai buvo nustatoma, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, teismo aktų palikimas be atitikties Konstitucijai kontrolės buvo akivaizdi konstitucinio reguliavimo klaida.
Toks sistemiškai neišbaigtas konstitucinis reguliavimas kuria valstybėje „teisėtumo vakuumą“. Jo pasekmė – daugumos piliečių nepasitikėjimas ne tik teismais, bet ir visu viešuoju valstybės sektoriumi. Pagalvokim, kaip turi jaustis žmogus, kai teisėjas (taip pat ne Dievas, o žmogus) priima akivaizdžiai Konstitucijai priešingą aktą, kuris pagal Konstitucijos 7 straipsnį yra negaliojantis, bet antstolis vadovaujasi ne Konstitucija, kuri yra tiesiogiai taikomas aktas (6-asis Konstitucijos str.), o antikonstituciniu teismo aktu, kurio neteisėtumas ne visuomet nulemtas teisėjo klaidos.
Toks teisinis reguliavimas, kai teisėjui pažeidus įstatymą jo priimtas (valstybės vardu) teismo aktas viršija Konstitucijos galias, akivaizdžiai netelpa į jokius protingumo rėmus.
Apgailėtina ir gėdinga, kad mes metai iš metų su tuo taikstomės ir „pasigardžiuodami“ meluojame sau, kad Lietuva – teisinė valstybė.
Maža to, procesiniais įstatymais įsivedėme betvarkę, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), matydamas, kad kasaciniu skundu atskleistas akivaizdus skundžiamo teismo akto neteisėtumas, turi teisinę galimybę, nepriimti kasacinio skundo teisminiam nagrinėjimui, taip įteisindamas kito teisėjo teisinį niekalą. Tuo LAT atrankos kolegijos teisėjai ne tik šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, bet ir sulaužo teisėjo priesaiką. Deja, tokiam teisėjų nusižengimui įvertinti valstybėje nenumatyta jokia procedūra.
Imti atlyginimą ir nevykdyti Konstitucija nustatytų pareiginių funkcijų, vardan to, kad būtų paliktas galioti neteisėtas ir nepagrįstas žemesnės instancijos teismo aktas, yra sveiku protu nepateisinamas LAT teisėjų elgesys. Tokį elgesį tenka vertinti kaip parazitavimą.
Kitaip tariant, toks savanaudiškas elgesys, nukreiptas prieš Konstitucija nustatytą valstybėje tvarką – nenuginčijamas viešų ir privačių interesų supainiojimas, nes teisėjai, atsisakydami dalies darbo krūvio, lieka prie to paties darbo užmokesčio. Juk tiesioginiu konstitucinės pareigos vykdymo vengimu, kai tuo šiurkščiai pažeidžiami kieno nors teisėti interesai ir griaunamas piliečių lojalumas savo valstybei, yra kėsinimasis į valstybingumo pagrindus. Tai supranta kiekvienas valstybiškai mąstantis žmogus. Ar gali to nesuprasti aukščiausios kvalifikacijos teisininkai?
Ne mažiau pavojingas Tautos valstybingumui ir analogiškas LR Konstitucinio teismo teisėjų elgesys, jiems atsisakant nagrinėti individualius konstitucinius skundus, kuriais prašoma pripažinti, jog atitinkami įstatymai prieštarauja Konstitucijai.
Jeigu Konstitucijos papildymais buvo numatyta, kad leista ir privačiam asmeniui nustatyta tvarka inicijuoti įstatymo atitikties Konstitucijai patikrinimą, tai nepriklausomai nuo Konstitucinio teismo teisėjų vengimo „persidirbti“, turi būti derama Konstitucinio teismo teisėjų pagarba Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pastangas palikti galioti Konstitucijai priešingus įstatymus negalima atsieti nuo Konstitucinio teismo teisėjų asmeninių motyvų, jiems planuojant savo profesinę ateitį Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.
Galimai Konstitucinio teismo teisėjai tikisi, kad Lietuvoje amžinai bus tyčiojamasi iš konstitucinės nuostatos, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai ir „atrankiniam teisingumui“ nebus pabaigos. Tačiau ateis diena, kai ciniškas kėsinamasis į šalies valstybingumo kultūrą ir Lietuvos kaip teisinės valstybės pamatus bus tinkamai suprastas kaip nekontroliuojamų pareigūnų parazitavimas ir prievartinis kėsinimasis į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką.
Piktnaudžiautojams reikėtų nepamiršti, kad pagal LR Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką.
