Jonas Siaurukas
Būti lietuviu ir ilgai gyventi… (J.Aistis)
Praeitame straipsnelyje iš atminties, nelabai tiksliai, pacitavau savo mėgstamą poetą J. Aistį (J. Kossu-Aleksandravičių „apie mėlynų akių ilgesį“, citatos esmė teisinga). Dar kartą perskaičiau jo „Milfordo gatvės elegijas“. Šio autoriaus knygos – ne tik „smetoninių“ laikų lietuvio sielos išpažintis, tų laikų lietuvybės Testamentas, dabarties analizė ir ateities prognozė, bet ir modernios tautinės politinės ideologijos kūrimas. Tai stebėtina poetui, nes nieko panašaus iki šiol neturime. Ideologija turi būti ryški ir konkreti (visi didieji politikai buvo aiškūs), iki šiol to labai stinga.
Plačiai žinomos jo eilės, kad reikėjo tik vieno laiku pasakyto žodžio (ar rašto?), vieno už tautą pralieto kraujo lašo, kad Lietuvos teisinė padėtis būtų buvusi kitokia. Kalbama ne tik apie paskutinį laisvos Lietuvos Vyriausybės posėdį. Jo mintys, kad atėjus netikėtam laisvės momentui (poetas numatė Sovietijos žlugimą, nes matė, kad komunistinis pasaulis skyla, jį apėmęs sąstingis), tautos šviesuoliai turės būti pasirengę veiklai. Jis numatė, kad pagrindinį vaidmenį suvaidins ne emigrantai –„vaduotojai“, bet Lietuvoje likę žmonės, net sovietinė inteligentija ar stribų palikuonys, kuriuos jis taip pat laikė stalinistų sukurstytos „klasių kovos“ aukomis, kurių dauguma negali, jo nuomone, okupantų mylėti.
Pagrindinis poeto credo buvo ne idealistinės dvasinės iliuzijos, bet tikrų, realių, gyvų lietuvių interesų gynimas, jis sakė, kad reikia mėlynų akių ilgesio, tai yra lietuvybę suprato ne tik kaip kultūrą, pilietybę, bet ir seną lietuvių tautos kilmę.
Visko numatyti buvo neįmanoma, jis spėliojo, kad „deržimordiškos Rusijos“ žlugimas bus gal išorės jėgų nulemtas, Rusijai visai susilpnėjus, tad galės atsirasti proga pasielgti su kolonistais ir kolonizatoriais taip pat, kaip tą padarė sovietai ir lenkai su Silezijos, Pamario ir Rytprūsių vokiečiais (deja, ir lietuvių ar prūsų kilmės gyventojais). J. Aistis siūlė, jei bus proga, be baimės imti dalį Rytų Prūsijos, deja, rašoma, kad Stalinas lyg ir siūlė A. Sniečkui tą daryti, bet LKP atsisakė…
Paskaičius J. Aistį, darosi aišku, kokios nuostatos buvo 1941 metų birželio sukilėlių, kurie sušaudė ne vieną kolaborantą, okupantą ar net gavusi iš sovietų valdžios žemės bežemį lietuvį. Prisiminus lietuvių (ir ne tik) tautos trėmimus, žudymus, turto ir žemės atėmimą, nėra ko stebėtis. Kai Alžyras gavo nepriklausomybę, iš jo spruko kolonistai prancūzai, nelaukdami kol su jais bus susidorotą… Partizanų sąjūdžio laikais žiaurumų buvo dar daugiau, tuo nėra ko stebėtis, juk partizanai nėra reguliari kariuomenė. Be to, ir reguliarios kariuomenės ar valstybių struktūros, net demokratinių Vakarų, tada buvo labai žiaurios.
Tačiau mūsų nepriklausomybės atgavimas Sąjūdžio dėka stebuklingu būdu buvo visai kitoks, dėl ko Lietuvą gyrė net V. Žirinovskis. Mes padėjome rusų demokratams, jie mums. Mes jau buvome susigyvenę su „okupantais“ rusakalbiais. Kadangi atgavome nepriklausomybę iš B. Jelcino Rusijos rankų, mums tikrai nebuvo kaip keršyti eiliniams rusams, juk jų deputatai – LTSR piliečiai „atkuriamajame Seime“ taip pat balsavo už tai ( laisvės troškimo banga buvo tokia didelė, kad tik kai kurie autonomininkai „lenkai“ buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę). Žinoma, buvo saujelė tokių, kurie veikė prieš Lietuvą pučo metu, bet net su jais Lietuva pasielgė humaniškai, nesiaiškino, kas jie tokie ar išsiaiškinusi nebaudė. Gal todėl yra ir nuomonių, kad mūsų nepriklausomybė ne visai tikra, kad ją darė „persivertėliai“ (tai numatė J. Aistis) ar net buvę kgb rezervistai…
Tai nėra tiesa (kad nepriklausomybė buvo organizuota iš viršaus), nes, kaip minėjau, laisvės banga buvo tokia stipri, jog visi, net prisitaikėliai, turėjo prie jos derintis.
O mūsų gerumas ar buvo geras? Juk latviai nedavė visiems kam papuola pilietybės… Ar politikoje apskritai reikia būti geru? Kaip išugdyti ne tik dorą, humanišką, bet ir protingą, mokantį savo tautos interesus ginti lietuvį? Tai milžiniškas, ne tik mokyklos, viešosios informacijos, bet ir šeimos, šviesuomenės, menininkų, politinių rašytojų, filosofų – ideologų, kariuomenės, visų valstybės ir visuomenės struktūrų uždavinys. Lengviau išugdyti specialistą, bet kas iš to, jei jis nebus naudingas savo tautai.
Mes tautinio ugdymo uždavinių ne tik nesprendžiame (išskyrus paskiras šviesuolių pastangas, TV laidas), bet net skatiname su ES ir kitų globalistų pagalba ne ar antilietuviškumą, net antikultūrą. Ir kūrėjų tautinių patriotų tinkamai visai neskatiname, skatinami parurskiai, ne mindaugaimiliniai (M. Milinis – knygos apie partizanus autorius). Tik kai kalbame apie patriotizmą ir lietuvybę, turime neužmiršti, kad tai kuriama ne kaustytais batais žygiuojant Gediminu prospektu ir šaukiant „Lietuva-lietuviams“, ne kokia tai nacionaline revoliucija, bet ramiu, ryžtingu, nuosekliu kultūriniu, pedagoginiu ir valstybiniu darbu. Jei tokio plataus kultūrinio – ūkinio -valstybinio fronto darbo nebus, Lietuva bus ne tik nelietuviška, bet ir nedora.
Kai kurie politikai neigia dorą politikoje ir ekonomikoje. Seni religiniai principai: nežudyk, nevok, nemeluok, neištvirkauk, negeisk svetimo turto ir svetimos moters (ar vyro), gerbk tėvą ir motiną (bei senelius ir protėvius, visą gentį), deja, masiškai netaikomi. Vyraujanti liberali mintis, kaip ir buvusi marksistinė materialistinė etatistinė, labiau griauna visu tuos bendražmogiškus moralės principus, negu ugdo. Net KT teisėjai kartais savavališkai traktuoja Konstituciją, kai pripažįsta šeima tai, kas Konstitucijoje šeima nevadinama. O juk šeima yra tautos ir valstybės pamatas, reikšmingesnis ir už visą Švietimo piramidę.
Keista, kad net vadinamieji konservatoriai ne tik negina aiškiai šeimos vertybių, bet kai kurie jų net bijo ištarti žodį tauta, nemato tautos naikinimo, išsklaidymo, ištirpdymo, naujos svetimšalių kolonizacijos Lietuvoje… Bijo, kad ES papeiks, neduos tarnybų, pinigų? Labiau verkia dėl svetimųjų teisių, ne dėl savo tautos ekonominių tremtinių…
ES net verčia mus leisti svetimtaučiams dalyvauti savivaldybių politikoje, visaip skatina šalies ir tautos fragmentaciją. Ar taip yra ir Prancūzijoje, o juk jos niekas nekaltina nepagarba mažumoms (o iš tikrųjų naujiesiems kolonistams)? Dar J. Aistis baisėjosi, kiek maža lietuvių yra Lietuvoje, o Lietuvos valdžiai (tuo labiau ES) tai nerūpi.
Ekonominė priespauda, liberalus botagas, didžiųjų pasaulio monopolijų valdžia nieko gero mažoms tautoms nežada. Kaip ir visai gyvybės įvairovei. Štai kur visokio nedorumo šaltinis, bet kaip tam pasipriešinti, nesugriovus savo laisvės ir gerovės galimybių? Tai sunkus ekonominis darbas. Juk Rytuose irgi laisvės nėra.
Vidaus politikoje ir kultūriniame darbe J. Aisčio tautinę koncepciją būtina pakoreguoti iš vienos pusės didesnio humaniškumo link, iš kitos pusės – didesnio dėmesio visų tautos sluoksnių ekonominių interesų gynimo link. Nereikia skriausti svetimtaučių gastarbaiterių, bet sudaryti sąlygas, kad ir tolimoje ateityje lietuvių Lietuvoje būtų bent 75 proc. būtina; jei norime, kad lietuvybė išliktų, kaip kažkas realaus, ne fikcija. Kaip pasiekti tuos tikslus, juk ES neleis?
Ar tokia linija kertasi su minėtais dorovės principais? Nemanau. Juos politiškai interpretuoja visas pasaulis. Deja, monopolijos netoliaregiškai atima turtą (ar siekia to, kad sužlugdytų laisvus žmones) iš smulkiųjų savininkų, kurstomas dar neturtingesnių sluoksnių pavydas prieš laisvus žmones, ugdomi bomžai, vietoj darbščių lietuvių – tinginiai, nes atseit visiems laisvoje rinkoje negali būti darbo ir visiems negali užtekti žemės. Tad turtas turi būti „efektyvaus verslo“ žinioje, o kiti turi būti arba išlaikytiniai, valstybės biurokratai arba samdomi darbuotojai. Vienas ūkininkas dejavo, kad gauna išmokas už gražiai nušienautą žemę, o kas toliau, niekam nerūpi. Už pieną moka mažiau, negu už limonadą, tad jis varškę sulesina viščiukams… Jei ūkio ar žvejybos atsakysi, gausi išmoką… Atlaisvinsi kelią monopolijoms. O tavo turtą ir namus nupirks svetimtaučiai. Taip žlugdoma ne tik mažųjų laisvė, bet ir pati Vakarų visuomenė.
Ar tokia turi būti ateities ekonomika? Tai – didelė atskira tema, bet stebina tiek vargšų, tiek turtingesnių, kurie nesugeba net savęs apginti, bukaprotiškumas, juk praradus laisvų žmonių sluoksnį liks tik arba valstybinių elgetų arba soclagerio vergų – kalinių ar tremtinių likimo perspektyva. Keista, liberali valstybė visai nutolo nuo laisvų žmonių. Apie tai beveik nekalba nei viena Lietuvos nauja ar sena partija, ir ES taip pat. Kaip ir apie tikrą tautiškumą, solidarų, mylintį savo tautą, smerkiantį kitų tautų niekinimą ir gerbiantį visas tautas, dideles ir mažas. Greit net prancūzai taps maža tauta. E. Makronas užsiminė, kad Afrikoje per didelis gyventojų prieaugis ir iškart tapo blogu globalistams viešerdvėje…
ES valdžia, kodėl nepaskelbi, kad lietuvių ir kitos mažos tautos, o gal net visa baltoji rasė nyksta? Kad reikia imtis visų priemonių mažoms tautoms, ne tik klimatui gelbėti? Beje, ir su kitų gyvybės rūšių gelbėjimu nekas… Bažnyčia gi galėtų skelbti šeimų gelbėjimo vajų ir leisti pagaliau kunigams kurti normalias šeimas.
Gal todėl ne vienas svarsto, į kokius „gerus Vakarus“ nuėjome? Kodėl tokia maža ūkinė pažanga, nykstanti gyvybės ir mažų tautų išgyvenimo viltis?
Sunku šiandien rašyti. Šokas. Kai skelbiama, kad viena politikė prieš rinkimus nuslėpė apie savo, esą, mokymąsi, KGB mokykloje ir sėkmingai atidirbo dvi kadencijas, nebežinau, ką mąstyti. Kas ją iškėlė, A. Brazauskas? O gal ji gera, tik gyvenimo aplinkybės ją privertė? Gal todėl ji ir buvo taip radikaliai nusiteikusi prieš teroristinę Rytų valstybės politiką…
Kai kurie kritikai komentaruose sako, kad Rytuose buvo geriau. Aš taip nesakau, nes ir ten ilgalaikės perspektyvos išlikti mažoms tautoms nebuvo. Jei leisimės ir toliau taip apgaudinėjami kitų ir apgaudinėsime save, tai ar ne per brangiai sumokėsime už naivumą? Pačia laisve, savo išlikimo vilties palaidojimu?
Doras lietuvis tas, kuris myli savo tautą, moka už ją pakovoti, drįsta būti lietuviu. J. Marcinkevičius sakė, kad sunku būti lietuviu, nejau ir pavojinga? Juk niekam negrasiname, gerbiame visus kitus, tik mums nereikia naujų mūsų šalies šeimininkų, norime savo krašte jais būti patys. Tik taip galima užtikrinti tautų laisvę ir draugystę.
Mūsų Prezidentas nevyko į Izraelį, nes gal jautė, kad lietuvių, kaip ir lenkų, tautos ten gali būti kai kurių veikėjų šmeižiamos. Pagirtina pozicija, būtent tokiais darbais ugdoma tautų savigarba. Be to, galėtume parodyti ir didesnę paramą sunkiai kovojančiai už išlikimą žydų tautai. Arabai užkariavo jų žemę, jie nori ją atgauti. Arabai turi daug žemės, žydai mažai. Panaši kaip mūsų geopolitinė situacija. Vienų vieni tarp giminingų, bet aršių priešų. Kiekviena tauta turi turėti savo pažadėtą žemę, savo Tėvynę amžiams. Ir net po daugelio amžių teisę ją atgauti. Mokykimės iš žydų, lenkų, padėkime jiems ir sau.
Ir nepataikaukime niekam, net draugams. Mokykimės padėti vieni kitiems, būti dorais ir solidariais lietuviais, kad ir kiti mus gerbtų. Kad ir kitų tautų žmonės norėtų, kad tokia Lietuva išliktų.
