Daugelis prisimena 1989 metais rugpjūčio 23 – osios dienos akciją „Baltijos kelias“, kurios metu Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip, tarsi simboliškai atskirdami jas nuo okupacinės Sovietų Sąjungos. Ir turbūt nedidelė dalis Lietuvos gyventojų prisimena tą pirmąjį, viešą laisvės mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, kuris įvyko 1987 metų, rugpjūčio 23 dieną. Trisdešimt šeštųjų šio mitingo metinių proga kalbiname jame dalyvavusią Nijolę Sadūnaitę.
Rinkosi Šv. Mikalojaus bažnyčioje
– Gerbiama Nijole, papasakokite apie tą pirmąjį mitingą Ribentropo – Molotovo aukoms atminti, kaip kilo idėja jį organizuoti, žinant kad visur knibžda KGB agentų ir Jums visiems gresia 15 metų lagerio?
– Taip, tai buvo pirmasis viešas ir grynai antisovietinis mitingas. Visi kagėbistų buvome perspėti nedalyvauti, o jei per mitingą išsižiosime buvo pažadėta po 15 metų kalėjimo. Pagrindinis sumanymas buvo a.a. Antano Terlecko, jis buvo iniciatorius. Taip pat prisidėjo a.a. Petras Cidzikas. Buvome sutarę, kad prie A. Mickevičiaus paminklo nekalbėsime, nes, suprantate 15 metų gauti, tai ne 15 parų atsėdėti. Mes visi rinkdavomės Švento Mikalojaus bažnytėlėje, sekmadieniais. Joje tvyrojo tokia lietuviška dūšia, dvasia, kur sekmadieniais rinkdavosi taip vadinami tuomečiai kitaminčiai. 10 valandą būdavo pamaldos ir po Mišių Antanas Terleckas manęs paklausė ar nenorėčiau prisidėti ir užsirašyti prie organizatorių. „Gerai, Antanai, sakau, duok peilį, pjaunam venas ir krauju pasirašau, – šmaikštauja Nijolė.
– O kaip pranešėte žmonėms, kaip informavote?
– Tą sekmadienį dar įvyko toks sukrečiantis įvykis. Tądien, kai po Mišių mes turėjome eiti prie A. Mickevičiaus paminklo, bažnytėlėje tuo metu tarnavo toks šventas žmogus, kunigas Stanislovas Valiukėnas. Jis ruošėsi į šventas Mišias susirinkusius žmones paraginti ateiti prie paminklo. Tą rugpjūčio 23 – iosios rytą jis išėjo aukoti Mišių, prie altoriaus atsigręžė į žmones, ir matyt, jam širdis sustojo – jis mirė. Tai buvo viena iš paskutinių sovietinių aukų. Žinoma, žmogus jau buvo amžiuje, neturėjo sveikatos, taip pat jaudulys prisidėjo.
Ši kunigo mirtis mums buvo tarsi paraginimas, kad sovietinės aukos tęsiasi ir mes visi, po Mišių eisime į mitingą.
Prie paminklo jau stoviniavo būrys žmonių, keli šimtai susirinko, aišku tarp jų šmirinėjo labai daug kagėbistų, mes juos iš veidų jau žinojome – jie viską įrašinėjo, fotografavo, pastatų languose mačiau daug aparatūros, buvo viskas filmuojama. Jie registravo kas eina, kas pro šalį praeina, kas sustoja. Paskui tuos žmones terorizavo, kai ką iš darbo išmetė, keikė laikraščiuose ir taip toliau.
Taigi, mes susirinkome, KGB visur su mikrofonais ir žiūriu iš Šventos Onos bažnyčios po Mišių išėjo žmonės, ir matau tokios dvi bobulytės su skarutėmis sustojo. Prie jų pribėgo kagėbistai, užsipuolė: ko čia atėjote, ką čia veiksite? Tos bobulytės pasimetė, nesuprato kas vyksta, tai aš, matydama šią situaciją Antanui Terleckui ir pasakiau: Antanai, reikia kalbėti. Laikraščiuose buvo informacija, kad mes parsidavę už dolerius, kad kenkėjai, parazitai, kapitalistai. Tai ir sakau: Antanai aš kalbėsiu.
– Nepabūgote?
– Ne, neišsigandau. Tada spontaniškai pradėjau, visų pirma padėkojau visiems broliams kagėbistams, kad atėjo, nepasididžiavo, padėkojau, kad spaudoje apie mitingą pranešė ir taip visoje Lietuvoje žmonės sužinojo, kad melsimės už Stalino bei Hitlerio aukas. Ir net nesvarbu, kad ne visi atėjo – svarbiausia, kad visi prisimintų tas aukas.
Paminėjau, kad laisvė yra didžiausia Dievo dovana, kurios niekas negali atimti. Palinkėjau laisvės Lietuvai, žmonės ėmė ploti. Pasakiau, kad žmogui, galbūt ir yra neįmanomų dalykų, bet Dievui neįmanomo nėra ir mes, Baltijos kraštai, tikimės būti laisvi, su Dievo pagalba.
Visi pasimeldėme už tas aukas ir aš tada sakau: labai seniai negiedojome Lietuvos himno, tai sugiedokime. Už Antano stovėjo toks pilvotas kagėbistas Bimbiris, tai jis net pažaliavo. Maniau, tikrai griebs už gerklės.
– Bet tuo metu negriebė?
– Mūsų negriebė, nevaikė ir nedaužė bananais todėl, kad buvo nemažai užsienio žurnalistų. Matyt visi tie kagėbistai norėjo pasauliui parodyti, kad va, yra demokratija, visi gali kalbėti ką nori, o paskui su visais susitvarkysim. Tai aš ir pradėjau giedoti himną, daugelis ėmė pritarti, aišku nesigavo labai darniai – tikrai ne Konservatorijos choras (šypsosi).
Sugiedojus himną, pasakiau: tai, ką mes, organizatoriai, susirinkę padarėme, paminėjome Stalino, Hitlerio aukas, o kas kalbės po mūsų – mes neatsakome, nes gali būti provokacijų.
Bet provokatorių nebuvo, kalbėjo ir Robertas Grigas, ir paskui labai žiauriai kankintas Vytautas Jančiauskas, ir daug kitų.
Po mitingo ėjau į kitą gatvės pusę, kur gyvena mano seserys (vienuolės), perėjus gatvę ir einant į kiemą, prie manęs priėjo jauna mergina ir sako: ačiū, Jums, Nijole, aš atėjau vienokia, o dabar išeinu visiškai kita.
Tada man taip ramu paliko, galvoju, na va, verta ir tų 15 metų gauti, jei bent vienas žmogus tame sovietų mele pamatė tikrąją istoriją, taip, kaip išties buvo. Na, žinoma paskui pasipylė purvai laikraščiuose, gaudavau visokių mane keikiančių laiškų, kuriuose buvau niekinama, žeminama visokiausiais žodžiais. Paskui, kuriam laikui praėjus, mane labai sumušė.
Du broliai kagėbistai
– Papasakokite kaip tai nutiko?
– Buvau Šventos Teresės bažnyčioje, ėjau po mišių pas seses, mane sekė. Mane nuolatos sekdavo, buvau pratusi, tai buvo jau natūralu. Tą rytą buvo Šventos Mišios KGB nužudyto kunigo Juozapo metinėms ir aš atklausiusi lietuviškai, dar likau lenkiškoms mišioms. Mane buvo atsekę du broliukai kagėbistai su raudonu Žiguliuku, pasistatė ten, kitoje bažnytėlės pusėje ir laukė, o aš, kaip tyčia, tądien likau dar ir lenkiškoms mišioms, tad vėlavau išeiti. Išeinu, žiūriu tie broleliai sėdi jau ir užkandžiauja, galvoju- vargšai, išalko jau ir nepiktybiškai praeidama jiems nusišypsojau. Vienas tik iššoko iš mašinos, akys tokios kaip migla aptrauktos ir kad pradės rėkti.
Šiaip, niekada broliukai kagėbistai nerėkdavo, aš juos visada pakalbindavau, padėkodavau, kad mane mano parlydėjo, dar pajuokaudavau, kad dabar aš juos galiu palydėti, tai niekada nei žodžio, o čia jis iššoko ir taip rusiškai: Žit nadojelo, ubjiom (gyventi atsibodo, užmušim). Aš jiems taip ramiai tada sakau: iki šiol juk neuždrausta šypsotis. Bet jau pajutau, kad kažkas ne taip, bus negerai. Jiems buvo įsakyta mane mušti ar užmušti. Jie jau turėjo tokią užduotį. Aišku, žmogų užmušti, tai ne kokį uodą ar musę pritrėkšti.
Manau, tas, kur rėkė, buvo gavęs narkotikų ir kadangi aš visą valandą vėlavau, tie narkotikai gal per stipriai suveikė – jie jau turėjo mane mušti, o čia aš tik besišypsanti dar iš bažnyčios išėjau.
Dar tokią Marytę seserį vienuolę buvau sutikusi, jai koją skaudėjo, ji šlubuojanti, tai man į parankę įsikabinus ėjo. Tai mes toliau einame ir mus seka, iš paskos eina du vyrai. Marytei sakau: tegu jie sau eina, mes sau, jie – sau. Mes Bokšto gatve – jie iš paskos, šeštadienis, visur tuščia, pasukam į buvusią Tiesos gatvę (dabar Maironio), tuščia, jau Mickevičiaus kampas matosi ir girdžiu – greitėja žingsniai. Supratau, kad vejasi, kad kažkas dabar bus.
Ta Marytė šluba, sunkiai eina, vyresnio amžiaus, nėra kaip jos palikti. Vienu žodžiu – jie aplenkė ir tas, kuris žadėjo mane užmušti iš visų jėgų su kumščiu į paširdžius kaip davė ir aš nusilenkiau iki žemės. Atrodė, kad kokį kindžalą į pilvą suvarė. Aš tik truputį pasikėliau, jis man antrą smūgį ir aš jau visai iki žemės nusileidau.
Ir tuo metu iš to kiemo, Tiesos gatvėj, išvažiavo lygiai toks pats raudonas Žiguliukas. Jie kai dviese ėjo, tas kitas, kuris manęs nemušė, girdėjau sakė per raciją: padavaj mašinu (atsiųskite automobilį). Ir jie, matyt, pamanė, kad čia jau jų atvažiavo. Ir jie bėgte į tą Žiguliuką ir staiga mato, kad ne jų, tada šiek tiek susimėtė ir nubėgo į Gedimino kalno pusę. O tie, Žiguliuke sėdėję du vyrai, sustojo prie šaligatvio, keleivis išlipo ir paklausė kas čia vyksta, sako, mes išvažinėjome, viską matėm, kaip judvi ėjote dviese ir jūs aplenkė ir pradėjo mušti. Aš jam sakau: čia perestroika (persitvarkymas). Jis sako: dabar skubam, laiko neturime, bet užsirašykite mūsų duomenis, mes būsime liudininkai. Padėkojau, bet juk žinojau, kad į teismą nesikreipsiu.
Tai štai toks įamžinimas buvo už mano tą veiklą. Paskui man tie viduriai labai skaudėjo, galvojau gal koks apendicitas, o kadangi daug važinėjau, galvojau ne duok Dieve, jei trūks, tai ir man, ir kitiems bus bėda. Tad kreipiausi į gydytojus, jau buvo atšilimas, jau visos tos struktūros šiek tiek rankas pakėlę buvo.
Mane operavo tuo metu gana garsus chirurgas, nepamenu pavardės, o vyriausias Santariškių gydytojas buvo Antanas Vinkus. Aš jo asmeniškai nepažinojau, kai mane paguldė, mano palata buvo prie sesučių posto, Antanas Vinkus ėjo pro šalį, girdžiu klausia: kur Sadūnaitė guli? Sesutės sako: va, šitoj palatoj. Jis įėjo toks su nuotaika: ooo, Nijole, esi gerose rankose, padarysim naujoviškai operaciją, neliks nei didžiulio rando, nei skausmo. Tai jis ir suorganizavo viską.
Į operacinę mane išvežė 9 val ryte, A. Vinkus išlydėjo, peržegnojo ir parvežė 12 val. tai viskas truko apie 3 valandas. Po kelių dienų, bevaikštant ligoninės koridoriumi sutikau jį, jis ir klausia: Nijole, kas ten tavo pilve buvo? Žarnos sulipę, suaugę.. Ai, sakau, tai broliai kagėbistai savo autografą paliko. Papasakojau, tai jis sako: jei būtų buvęs dar trečias smūgis, greičiausiai kepenys būtų trūkę.
– O kaip tas dalyvavimas mitinge baigėsi kitiems dalyviams?
– Jančiauską pasigavo einantį gatve, maždaug toje vietoje, kur P.Cvirkos paminklas buvo. Jančiauskas turėjo šeimą: žmoną, sūnų, dukrą. Jį einantį įsitempė į mašiną, nuvežė už miesto, ėmė reikalauti, kad jis parašytų mane keikiantį straipsnį, jis nesutiko, tada labai stipriai jį sumušė, į veidą cigaretes gesino, paliko sumuštą ne ant kelio, o nuvežė šunkeliu gilyn į miškelį ir paliko be sąmonės.
Kai jis atsigavo, negalėjo net atsistoti, tai jis tuo šunkeliu šliaužė iki plento tai sąmonę prarasdamas, tai vėl atsigaudamas, nušliaužęs mėgino stabdyti automobilius, labai ilgai niekas nestojo, o ir mašinų tais laikais ne tiek daug buvo. Sustojusiems žmonėms jis pasisakė, kad yra išgėręs, pasiprašė parvežamas iki miesto.
Jis ilgai gydėsi po to. Paskui antrą sykį jį sumušė, prieš vasario 16 – ąją, irgi gatvėje jį griebė, nuvežė į KGB rūsius, ten dvi ar tris paras jį kankino, kai grįžo namo, tai vaikai negalėjo jo pažinti. Buvo labai stipriai sužalotas ir po šio įvykio gana greitai mirė. Aš kviečiau Jančiauską važiuoti į Maskvą, turėjau ten pažinčių, tikėjau, kad galima jam padėti, jis tada pasakė: aš vaikus turiu, šeimą turiu, negaliu išvažiuoti. Tai va, taip buvo…
