Retai užsuku į DELFI, o ir užsukęs, perskaitau straipsnių antraštes, ir tampa aišku, kas ir kaip, tačiau interviu su „Aidar“, berods, bataliono vadu pasistengiau perskaityti.
Matyt, neverta klausti, kaip ir kodėl jis čia atsirado. Tai būtų nerimta, nes esu įsitikinęs, kad ne vienas ir ne du tokio lygmens „kariai“ pas mus jau pabuvojo. Gal sveikatos pataisyti, gal papildymo pasiimti, kas ten juos žino. Pagaliau, ne taip svarbu, kad jis ar kiti čia „svečiuojasi“, svarbu, ką jis pasakė.
Nesiimsiu teigti ar neigti jo tvirtinimus apie gerą ukrainiečių armijos aprūpinimą, tikrąją šiandieninių frontų liniją ar rusų „pskoviečių“ dalyvavimą mūšiuose. Tebus taip, kaip jis sako, nuo to niekas nepasikeis.
Mane suglumino jo atsakas į klausimą apie belaisvių „demonstraciją“ Donecke rugpjūčio 24 dieną: „Tai puikus įrodymas, kad mes su jais nesame vienodi. Ir kad tai ne dviejų lygiaverčių šalių karas, o dviejų skirtingų civilizacijų, dviejų skirtingų kultūrų karas.Vienoje tų kultūrų galima štai taip, žeminančiai vaikyti belaisvius“.
Tiesą pasakius, aš nesiruošiu nagrinėti klausimo, ar ukrainiečiai ir rusai priklauso tai pačiai civilizacijai, ar ukrainiečiai, kaip skelbia jų istorijos vadovėliai, kilę iš kažkokių ukrų ir tuo pačiu galimai jau pačiame savo gimimo priešaušryje buvo daug svarbesni ir tobulesni nei rusai. Aš net nesiruošiu diskutuoti dėl jo įsitikinimo, kad jie tiesiogiai kariauja su rusų „profais“ ir juos nugali, kad tai, jo manymu, dviejų šalių karas. O kas dėl belaisvių demonstracijos, tai nieko žeminančio aš ten nematau. Aišku, patiems belaisviams tikrai buvo bjauru marširuoti Donecko gatvėmis, bet… Kare visko būna ir karas – ne kilmingų panelių pasivaikščiojimo parkas. Manau, kad duodančiam interviu tai labai gerai suprantama.
Tačiau, jei priimtume už tikrą šį jo įsitikinimą bei palygintume didžiausios ir civilizuočiausios civilizacijos kariuomenės elgesį su belaisviais Irake ar Afganistane, tai rusai, matyt, turėtų stovėti vienu laipteliu aukščiau anglosaksų, o ukrainiečiai – tiesiog tautų piramidės viršūnėje?
Ė, ne… Nė vienas „patriotas“ nesutiks su tokiu vertinimu, ypač lietuviškasis. O kur mes?Ant kokios tautos pakopos lietuviai? Aišku, kad jie kur kas aukščiau nei ukrainiečiai, jau nekalbant apie rusus. Šie – barbarai. Šie – „išvarytieji“. Jei taip, tai su jais galima elgtis taip, kaip mums atrodo reikalinga.
Jau ne kartą rašiau, kad rusams tikrumoje turėtume būti dėkingi už dabarties būseną – savo valstybės atgimimą, nes niekas manęs neįtikins, kad 1990 – 1991 metais Maskva buvo tiek nusilpusi, jog nebegalėjo išsilaikyti TSRS sienose. Kaip niekas manęs neįtikins, kad tada, jei rusai būtų pasisukę kita veido puse į mus, Vakarai būtų ėmęsi karo žygio išlaisvinti Baltijos šalis. Kiek besimušė mūsų tuometinė valdžia, nė viena rimta, ką ten rimta, rimtesnė pasaulio valstybė nesiėmė pripažinimo de jure Lietuvos nepriklausomybės veiksmų, kol 1991 liepos 27 dieną to nepadarė Rusijos Federacija, o po jo sekęs „pučas“ Maskvoje kardinaliai nepakeitė vidinių politinių – struktūrinių jėgų išsidėstymą, plačiai neatvėrė tokioms galimybėms vartų.
Tiesa, mūsų valstybės Prezidentė apdovanojo po mirties pirmąjį Rusijos Federacijos Prezidentą kažkokiu „kryžiumi“ ar „auksine grandine“, o ką iš to gavo eilinis rusas?Daugiau kaip dvidešimties metų Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, vykdomą jo žeminimo akciją? Ne, oficialioje sisteminėje spaudoje ar televizijos ekranuose neišgirsi tokių tiesmukiškų pareiškimų, bet tikrumoje… Kas vežė tautiečius tremtin? Rusai. Kas aneksavo mūsų valstybę 1940? Rusai. Kas pasaulyje agresyviausi, nevalyviausi, amžini girtuokliai ir vengiantys darbo bei kur kas žemesnio mentaliteto? Rusai. Paskaitykite eilinių žmogelių komentarus po kokiu nors straipsniu tame pačiame DELFI ir nereikės nieko daugiau sakyti ar rašyti. Be to, netiesiogiai paskutiniu metu tam jau viešai ima pritarinėti ir aukščiausi politiniai šalies vadovai, kalbėdami apie sankcijas ir „stiprindami tautos dvasią“ pareiškimais apie anų valstybės greitą žūtį ar tuoj, tuoj prasidėsiantį badą. Vėl ta pati plokštelė kaip ir atgimimo metais, kai visa mūsų spauda skelbė, jog mes maitiname rusus nieko už tai negaudami mainais.
Užmiršome, kad, sakysim, po 1917 perversmo į valdžią atėjus bolševikams, pagal etninę struktūrą iš 47 tuometinių komisarų 42 priklausė „išrinktajai tautai“ ir tik du iš jų buvo etniniai rusai? Užmiršome, kad visą Stalino laikotarpį NKVD, kuri ir buvo pagrindinis visų tremčių vykdytojas, aukščiausiame ir vidutiniame vadovaujančiame sluoksnyje tebuvo tik 7 procentai etninių rusų? Ir kad į tremtį veždavo daugelio tautybių, tarp jų ir mūsų pačių brolių ir seserų, tik tarpusavyje rusiškai susikalbančių? Užmiršome, kad nuo tos pačios komunistinės sistemos daugiausiai nukentėjo rusai? Užmiršome ar sąmoningai nenorime,o gal nenorime to prisiminti ir įvardinti?
Nieko nuostabaus, kad po TSRS griūties rusai, Baltijos valstybių tautas ir toliau gerbę bei apie jas daugumoje puikiai atsiliepę, po dešimties metų jau ėmė žiūrėti į mus kreivai, o šiandien jau laiko savais priešais.
Būkime atviri, per daugiau kaip dvidešimt metų mūsų jaunoms kartoms jau giliai įskiepytas požiūris, kad ten, Rytuose, gyvena daug žemesnė rasė nei mes su jumis, jau nekalbant apie Vakarus. Kodėl taip?
O kodėl Ukrainai per tuos dvidešimt metų reikėjo skirti milžiniškas dolerių sumas iš JAV valstybės biudžeto bei „nepriklausomų“ fondų vadinamajai „demokratinei – pilietinei visuomenei sukurti“? Logiškai mąstant, „demokratinė – pilietinė visuomenė“ negalėtų būti nepakanti kitaip kalbantiems, kitaip mąstantiems, bet… Pakelkite akis aukščiau ir dar kartą perskaitykite ano interviu duodančio citatą. Ji kvepia, ką ten kvepia, smirda, aukščiausio raugo nacistine ideologija. O pas mus? Ar ne panašu?
Tik kai „pabaigsime“ su rusais, kaip išspręsime klausimą tarpusavyje? Eisime vieni prieš kitus? Kuris nugalės, tas ir bus aukštesnio mentaliteto ar civilizuotesnis? Ar nerizikuojame? Juk ukrainiečių daugiau, kur kas daugiau.Vargiai pavyks sukurti naują LDK. Na, jei pavyks, ir jie „besimaldami“ tarpusavyje (ukrainiečiai ir rusai) patys save galutinai sunaikins, tai mūsų „patriotams“ lieka viltis atkurti praeities Lietuvos „didybę“.
Svaičiojimai? Ne, nesvaičiojimai. Apsidairykite aplink, paklausykite, kas plepama, kam patys dažnai garsiai ar galvos linktelėjimu pritariame, ir suprasime, kad tai – jau realybė. Daugumos dar tik kažkokiame pasąmonės kampelyje užslėpta, bet jau realybė. Ir vargiai patys pagalvojame, į ką tai ateityje gali išvirsti. Tuo labiau, kad mūsų galvose absoliutus chaosas, nes mes jau pasąmonėje „kariaujame“ ir su lenkais, o latvius telaikome didelės Baltų genties atplaiša, kurios teisių paveldėtojai esame, aišku, tik mes.
Nereikia lankstytis nei rusams, nei lenkams, nei anglams, nei vokiečiams ar žydams. Mes nė kiek nesame blogesni ar geresni už juos, bet ir jie nėra žemesnė rasė už mus. Įtikėjimas „išskirtinumu“ – didžiausias kurios nors tautos idiotizmas. Pats laikas būtų tai suprasti. Kaip ir tai, jog DELFio tikroji vadovybė ne Lietuvoje, todėl, matyt, kažkam toks mūsų „patriotizmo“ auginimas labai ir labai reikalingas.
