Ir vėl pažvelkime pro moralės prizmę. Manau, jog šįkart mums pavyks „prisikasti“ prie to, kaip ir kuo yra matuojamas „sisteminio“ užvaldymo lygmuo.
Rinkimai. Ir savim patenkinti veidai įkyriai žvelgia į mus bene nuo kiekvieno pakelės stulpo. Ir kvailų pagyrų kupini šūkiai bei kažkas panašaus į pažadus baigiančiai suvaikėti visuomenei – „Naujas šefas mieste!“, „Mums rūpi, kaip jūs gyvenate!“, „Laimi tie, kas mato ateitį!“, „Kaune vėl bus gerai, mes galime!“
Ne, aš ne prieš rinkimus. Tačiau man nebuvo ir nebus priimtina tai, ko visi sulaukiame jiems artėjant. Melas, pasipūtimas, pagyros… Kartais susimąstau – o kaip jaučiasi žmogus, „priverstas“ girtis, kelti savo personą į padanges, iš aukšto žvelgti į „pilkuosius rinkėjus“, į, anot jo, „marginalus“?
„Maži žmogeliai, ką jie supranta…“ – perskaitau tų plakatinių „viską galinčių“ žvilgsniuose. Ir nesvarbu, kad su daugeliu gerai paplušėjo fotografai, mėgindami iš jų „fizionomijų“ pašalinti viską, kas tik galėtų „pro miglas“ prabilti apie jų tikrąsias antivertybes. Vis vien daug ką išduoda žvilgsniai. Ir „šaukte tyli“: „Tai – mūsų rinkimai! O jūs vis vien liksite svetimi šioje šventėje“.
Šventė? Ak taip, vasario 16-ąją buvau mieste, regėjau daug žmonių su vėliavėlėmis. Pilietinė šventė, Valstybės gimimo diena (palikime dabar nuošaly istorinius vertinius! O, štai, ant trispalvių vėliavėlių – įgrisę partijų pavadinimai! Net valstybės gimimo diena – „jų“ diena! „Jų“ – besiveržiančiųjų prie lovio, puota!
Štai kur (jei dar kam neaišku) slypi pilietiškumo ir patriotizmo spragų bei stygiaus šaknys. Ne „komunizmo šmėkloje“, ne žmonėse, nenorinčiuose eiti balsuoti už (nūdien triženkles) fizionomijas, o esmė yra tai, kad savanaudžiai, pagyrūnai bei apsimetėliai monopolizuoja tiek Valstybę, tiek pilietines bei patriotines vertybes.
Netrukus įvyksiantys rinkimai bus apgailėtini. Triženkliai besiveržiančiųjų prie lovio numeriai – pasityčiojimas iš rinkėjų. Aktyvumas turėtų sudaryti apie 30 procentų, bus daugybė sugadintų biliutenių. Bus užfiksuota kaip niekad daug pažeidimų bei papirkinėjimų, žmonių transportavimo į balsavimo vietą faktų.
Ši suirutė yra suplanuota. Tai sistemos kerštas „pilietinei iniciatyvai“ – reikalavimui leisti dalyvauti rinkimuose ne tik partijoms, bet ir visuomeniniams judėjimams. Antai – še jums!
Taigi, sistema savotiškai atkeršijo šiai iniciatyvai. Padarė iš jos karikatūrą. Štai ir turime daugybę „kandidatų“, kuriuos stupia nematomos jėgos bei lėšos, kurie niekuomet nesugebės nuslėpti (užtušuoti) savo tikrojo vaidmens. Vaidmens pagyrūno – išsišokėlio, neva tai svarbesnio bei pranašesnio už pačius rinkėjus, už eilinį žmogų.
Pilietis privalo eiti į rinkimus? O kodėl? Nes tai daryti ragino ir ragina tie, kas subjaurojo savo sąrašų numeriais Valstybinę vėliavą? Nes tai ragina daryti visokie gražbyliai bei jų pasamdyti ruporai? O ar mūsų, eilinių piliečių, neskubančių kartis ant stulpų ar gėdytis savo praeities, kas paklausė? O gal mes norime, kad tie „sąrašiniai – stulpiniai“ amžiams liktų prie šių gėdos stulpų.? Gal žmonėms jau iki gyvo kaulo įgriso veidmainiai, melagiai, apsimetėliai bei aferistai? O kur dar vis tie patys šešėliniai remėjai!? Kaip ten bebūtų, o tokių, išties pabudusių bei visą tą klastą suvokusių žmonių vis daugėja!
Agitavo „eiti į balsavimą“ ir pūkų ekscelencija. Kadaise nesilaikęs tarybinių įstatymų (kai tuo tarpu tuometinė spekuliacija prilygsta nūdienos kontrabandai), nei dabartinių (nuslėpė teistumą, kai tuo tarpu įstatymai vykdomi, o ne svarstomi), prabilo apie smūgį pilietiškumui…
Tokiais fintais „susisteminamos“ ne tik partijos ar lyderiai. „Susisteminama“ (paleidžiama rūpestingai užprogramuota vaga) ir žmonių mąstysena, elgsena, pasaulėjauta. Abejingieji puola prie urnų, o neabejingieji bei išties ateitį (bei nūdieną) suvokiantys jau nenori prie viso to prisiliesti. Apverstoji mozaika? Ne! Tai mūsų tikrovė!
Gerai, pernelyg ilgai užtrukau plačioj pievoj. Grįšiu prie „savo“ lysvės…
Niekad neslepiu – visiems be išimties sakau – net jei Kaune nebūtų sužlugdytas SLF narių sąrašas, – aš balsuoti neičiau. Aš negaliu balsuoti už sąrašą, kurio pirmame ketvirtuke Stančikas bei Gasiūnas. Ar tai – ne nonsensas? Partijos narys, nebalsuojantis už „savus“? Ne, tai mūsų tikrovė! Partijos susideda iš žmonių! „Sąrašas“ man yra niekis. Svarbu – žmonės! Ir jeigu žmogui pradeda vaidentis „sąrašas“ kaip kažkas suasmeninto, jei tik žmogaus sąmonėje partinis sąrašas tampa savarankišku „kautynių objektu“, atplėštu nuo Gyvų Žmonių, reiškia, žmogaus sąmonė jau yra užvaldyta atotrūkio nuo visko, kas tik turi būti žmogiška, kas turi atspindėti žmonių lūkesčius.
Ir tada jau tampa neįmanoma jokia kova už darbo žmonių lūkesčius, už Darbo priešinimąsi Kapitalui.
„Partinio sąrašo“ viršenybė prieš jame dalyvaujančių žmonių žmogiškąjį, pasaulėžiūrinį, dalykinį veiksnį. „Sąrašas“, kaip anoks abstraktas, bet itin svarbus „asmuo“. „Sąrašas“ kaip anokia kaukė, slepianti po ja pasislėpusius bei tarpusavyje konkuruojančius ( ! ) „partiečius“. O kai partijų daug? Daugybė tarpusavyje konkuruojančių kaukių! Ir visa mūsų šalies sistema jau seniai tapo KAUKĖTĄJA! Ir tai – sistemos svertas!
Juk tai irgi yra to paties principo – „rinkimai svarbesni už žmogų“ atmaina! Ar būtina po to svarstyti, kodėl mūsuose būta menko rinkėjų aktyvumo? Ir jei tik žmonių grupė pernelyg skuba pasivadinti partija, jei šiame vyksme būsimasis laikas skubiai keičiamas esamuoju, jei vietoj Aušros yra skubinamas „pergalės nusavinimas“, kaipmat atsiduriama ties susisteminimo ištaka. Atsiduriama pradžioje to kelio, kuriuo po „sąrašo“ kauke veržiasi prie lovio visokie gnydos bei prielipos.
Partijos sąveika su elektoratu, per kurią formuojami patikimi rinkėjai, – atskira ir plati tema, kurios čia neliesiu. Dabar pridursiu tik tiek, kad visokiais plakatais, lipdukais, žaisliukais galima privilioti tik mažą dalį NEPARTINIO („niekieno“) „elektorato“. Kelias į savo (tikro) elektorato širdis bei protus nutiesiamas tik atlikus pagrindinį vaidmenį – paskleidus idėją liaudies masėse. Su dabartiniu „vardan štukos narių“ sukviestu kontingentu šio vaidmens atlikti neįmanoma. Įmanoma tik „padovanoti“ sistemai tam tikrą „partinę masę“ (turiu omeny vis tą patį partijos susisteminimą). Bet aš tikiu tik tuo, ką matau – yra mūsuose dvarponių bei kapitalistų! O į jų oponentus – ŠAUDOMA IŠ VIRŠAUS!
Norėjau atsakyti – man rinkimai baigėsi, vos išvydau SLF sąrašo Kaune pirmąjį ketvertą.
Viskas taip ir turėjo būti. Kažkas turėjo „galėti“ neatsiklausti vadovybės, kuri pernelyg įtikėjo, jog „partijos bijo“, jog „mes einame teisingu keliu“, jog „pas mus, nepaisant mažų trūkumų, viskas yra gerai…“ . Suvokiu – tai tik iššūkis. Bus taip, kaip jie norės. Šie norai mirs paskutiniai. Kartu su iliuzijomis, kurių neįmanoma perlaužti, ką nors kuo nors įtikinant.
Tai – iššūkis! Ir man jis man patinka. Nepaisant to, kad už lango naktis. Ir iki aušros, ačiū Aukščiausiajam, dar toli. Kol kas nėra su kuo pasitikti… Na, beveik nėra…
