Vis prisimenu tuos laikus, kuomet, jei kažkas vykdavo, na, visai blogai, tiesiog taip blogai, kad nuslėpti to būdavo neįmanoma, prieš pasakojant apie blogybę buvo naudojamas įvadas: „bet yra atskirų trūkumų“. Šie žodžiai, be abejo, būdavo ištariami prieš perskaičius politiškai pasvertą ir optimistiškai sudėliotą tekstą. Tik po to sužinodavome, kad viename mieste ar rajone yra „atskiras“ mėsos nebuvimas parduotuvėse, „atskiras“ darbininkas po skvernu išnešė iš gamyklos „atskirą“ detalę , o „atskiras“ biurokratas nepanori įsigilinti į „atskiro“ piliečio problemas. Suprask, klausytojau ar skaitytojau, visumoje viskas nuostabu ir judame pirmyn septynmyliais žingsniais. O „atskirų“ problemų mozaika vis dėliojosi, ir jau dažnas pilietis tematė vien „atskirus trūkumus“ vos tik žengdavo į gatvę.
Kuo visą tai baigėsi? Galiausiai vieną dieną visa asignuojanti ir save pačią apgaudinėjusi sistema, o kartu su ja – ir pati valstybė subyrėjo į šipulius tiek greitai ir taip smulkiai, kad daugelis piliečių vis tik iki galo nesuprato, kas įvyko. Be abejo, visuomet atsiras teigiančių, kad TSRS subyrėjo dėl „piktų amerikiečių“ ar „pasaulio vyriausybės“ sąmokslo, arba, kaip teigia, vienos nuotaikingos versijos autoriai, „dėl lietuvių kovos už nepriklausomybę“ (kai kada net teigiama, kad dėl vieno profesoriaus titaniško darbo), tačiau palikime šiuos teiginius pokalbiams po ketvirtojo alaus bokalo. Objektyvi realybė yra tai, kad jokia sistema negali subyrėti, jei nėra erozijos jos viduje. Ir nesvarbu, koks propagandos „kevalas“ ją dengia.
Štai dabar sugrįžkime iš netolimos „anos“ sąjungos praeities į jau kitos sąjungos realybę. Pabandykime suskaičiuoti, kiek „atskirų trūkumų“ viešai pripažįstama.
Pvz., yra nuolatos teigiama, kad ES yra lygių partnerių sąjunga, o šalių narių piliečiai atitinkamai turi vienodas teises. Nuostabu, tačiau kodėl nėra labai žmoniškos žemiškos teisės į orų gyvenimą be gilaus skurdo? Na taip, sako sąjungos simpatikai, dėl šalių skirtumų tai yra kol kas toks „trūkumas“. Betgi ir tai po metų kitų susitvarkys. Tiesa, dešinėji liberalai (atitinkantys mūsiškius liberalus) mano, kad tai atsitiks dėl „laisvos rinkos“ , o kairieji (mūsų LSDP tipo) – dėl bendro reguliavimo.
Išduosiu vieną paslaptį – laukti dienos, kuomet lietuvis, vokietis ir portugalas turės vienodas socialines ekonomines sąlygas, yra visiškai neproduktyvus užsiėmimas. Kaip ir naivu tikėti, kad ES periferijos, o tiksliau buferinės, gamybininkai ar ūkininkai turės vienodas konkurencijos sąlygas su dominuojančių šalių verslu. Kvotų ir apribojimų tik didės, nes pasaulio rinkos – ne guminės, o ir kartais atsitinka tokios nelaimės, kaip dabar su sankcijomis Rusijai ir pačios Rusijos atsakomosiomis sankcijomis. Ir jei į nelaimę pateko, pvz., ispanų, olandų, vokiečių ir lenkų gamintojai, kieno interesai bus pirmiausiai proteguojami Briuselyje? O jei apskritai problema iškyla vien periferinės valstybės ūkio šakai (pvz., Lietuvos ir Lenkijos vežėjams), tuomet tai net ne problema , o „atskiras trūkumas“, ir atitinkamai anoks pagrindas pernelyg dėl to jaudinti „didžiąsias“ Europos galvas.
Kas vis dar manimi abejojate, būtent visai neseną istoriją su vežėjais ir panagrinėkite, kuomet faktiškai užsidarius rytų rinkai nebuvo ne tik įsikišta į padėtį, siekiant panaikinti dirbtinius apribojimus, tačiau vakarų kryptyje, siekiant neleisti be darbo likusių vežėjų, buvo sudarytos jiems papildomos kliūtys.
Panašėja, kad mūsų ir kiti periferinių šalių piliečiai, esantys svetur, gali susidurti ir su naujais „atskirais trūkumais“. Išgirtoji ES judėjimo ir darbo laisvė nesitęs amžinai. Britai apie tai jau ne tik atvirai kalba, bet ir ieško teisinių kelių imigracijai apriboti. Akivaizdu, kad jų pavyzdžiu paseks ir prancūzai, kurie po anekdotinio kairiųjų liberalų valdymo laikotarpio greičiausiai pasirinks labiau patriotinę valdžią. Nežinia, kiek bus „europietiški“ šiuo klausimu nuolatos dėl Antrojo pasaulinio karo dar iki šiol dažnokai šantažuojami vokiečiai.
Kritinė „atskirų trūkumų“ masė paskubomis dirbtinai sulipdytoje ir vis mažiau piliečių lūkesčius atitinkančioje sąjungoje artėja. Aukščiau aš parašiau apie mums labiau artimus pavyzdžius. Kita vertus ir vakarinėje ES dalyje per akis susikaupusių „atskirų trūkumų“. Pvz., nepasitenkinimas emigrantais iš trečių šalių, islamizacija, etniniu principu susiformavusiomis nusikalstamomis grupuotėmis jau išveda į gatves protestuotojus. Ir tik laiko klausimas, kuomet ir čia iš „atskirų trūkumų“ susiformuos neigiamas požiūris į pačią sistemą – į pačią Europos Sąjungą. Kol kas Marine Le Pen tipo politikai, kurie jau dabar kalba apie sisteminį ES blogį, nėra dominuojantys, tačiau prisiminkime, kad ir TSRS griūtį palaikė tolį gražu ne dauguma piliečių (nekalbu, be abejo, apie aiškiai nepriklausomybę siekusias Lietuvą, Latviją ir Estiją).
Negaliu teigti, kad nacionalistinės revoliucijos, kuri, be abejo, gali prasidėti tik „senoje“ Europoje, perspektyva mane labai džiugintų. Periferinių šalių elitai, tarp jų ir Lietuvos, laikysis už buvimą bendrojoje sąjungoje, net jei slopinant turtingosios ES dalies nepasitenkinimą bus siaurinamos, pvz., periferijos gyventojų galimybės dirbti arba šių šalių verslui laisvai tiekti prekes.
Kitaip ir negali būti, nes buferinės zonos elitai dažniausiai neturi piliečių palaikymo vėlgi dėl to, kad būtent į juos pirmiausiai nukreipiamas nepasitenkinimas dėl dažnos europinės iniciatyvos blogybių. Vyksta savotiški mainai, kuomet vietinė valdžia „sugeria“ nepasitenkinimą dėl Briuselio direktyvų, reglamentų ir kt. privalomų nurodymų, o periferijos elitai gauna lėšas, kurias gali paskirstyti , o reikalui esant, manyčiau, gali tikėtis ir palaikymo jėga. Na, o ramybę šalies viduje neblogai užtikrina artima valdančiam elitui europinius pinigus įsisavinanti „utilizatorių klasė“. Kas yra šioji klasė, mes neseniai jau kalbėjome.
Vienintelė išimtis, kuomet vietinis valdantis elitas atsisakė visiško pataikavimo Briuseliui ir vis tik pasirinko artimesni kontaktą su savo piliečiais, yra Vengrija. Ir, kaip mes matome, nepaisant isteriškos liberalų inicijuotos anti-vengriškos kampanijos, jiems visai neblogai sekasi.
Tuo tarpu mes ir panašūs į mus Rytų kaimynai, pvz., staiga prasidėjus sąjungos dezintegracijai atsidurtume padėtyje panašioje į Uzbekijos ar Tadžikistano padėtį po TSRS griūties. Tuomet vietiniai elitai buvo visiškai nepasiruošę būti jau ne vietininkais, o savų valstybių vadovai.
