Pastaruosius 2 mėnesius, kol visa Lietuvos informacinė erdvė buvo užkimšta mums visiems žinomo įvykio interpretacijomis, buvo galima pagalvoti, kad nieko daugiau ir nevyksta. Anaiptol. Visai tikėtina, kad mes esame per vieną žingsnį nuo didelių permainų.
Pakartotini rinkimai, o tiksliau nepalankūs kapitalui rezultatai Graikijoje, ar bankų problemos Ispanijoje gali kirsti eurui, o tai tiesus kelias į pačios ES dezintegraciją.
Negęstantys konfliktai Artimuose Rytuose taip pat kuria ilgalaikio nestabilumo terpę, kuri gali paveikti, pvz., naftos kainas – įsiplieskus pilnaverčiam karinam konfliktui, paveiktų visą pasaulio ekonomiką.
Kokios artimos ar tarpusavyje solidarios bando pasirodyti ES šalių vyriausybės, jos visos svarsto tą patį klausimą: ar kritiniu atveju atgaivinti savo valiutas, ar vis tik gelbėti eurą. Tačiau žinant, kad nuosava valiuta – tai smūgis į eurą daugiausia investavusiai Vokietijai, prireiks tam tikro laiko, kad atsirastų vyriausybė, sugriausianti euro-zonos vienybę. Todėl staigaus kritimo neįvyks, nors euro perspektyvos ir yra miglotos.
Tačiau yra faktorius, apie kurį Lietuvoje kalbėti nedrįstama, o jei ir kalbama, tai pasitelkiant tokią kalbą ir pasirenkant tokius leidinius, kad vis tiek didžioji dauguma lietuvių arba šios medžiagos neras, arba radę iki galo neperskaitys. Taigi šiuo tekstu aš pabandysiu užpildyti šią spragą.
Jau vien pasakius, kad JAV yra potenciali kandidatė iki šiol neregėtai ekonominei krizei sukelti, galima išgirsti labai skeptiškų atsiliepimu. Keista, juk vos tik prieš 4 metus vieno JAV ekonomikos sektoriaus problemos sukėlė krizę, kuri ne tik išplito per juokingus 3-4 mėnesius lyg epidemija po pasaulį, bet palietė daugumos valstybių ekonomikas (na, nebent Šiaurės Korėja ar jokios centralizuotos ekonomikos neturintis Kongas krizės nepajuto). Ir ne šiaip palietė, o tapo asmenine piliečių problema, nes būtent jų lėšomis krizės padariniai buvo šalinami.
O juk apie JAV, kaip apie „milžiną molinėmis kojomis“, kalbama nuo 80-jų metų pradžios. Nedrįsčiau spėti, kas būtų, jei socialistinis blokas išliktų dar kurį laiką, tačiau akivaizdu, kad naujos milžiniškos rinkos (pirmiausia Rusijos ir Kinijos) suteikė didelį stimulą kapitalistinei ekonomikai ir vaisai tikėtina, kad 2008 krizė – tai atitolinta dar 90-jų pradžiai prognozuota krizė. Ir visai tikėtina, kad tai, ką matome šiandien, dar nėra tikroji krizė.
Lūžio tašku galima laikyti 70-jų metų vidurį, kuomet buvo nutarta, kad valstybės kišimasis į ekonomiką yra žalingas ir viską turėtų sureguliuoti „laisvoji rinka“. Ko gero, jūs suprantate, kad Lietuvos „laisvosios rinkos“ adeptai įkvėpimo sėmėsi ne kur kitur, o būtent JAV, todėl jums nesunku suprasti, kaip 70-jų JAV taip galėjo atsitikti , kad „išlaisvinus“ rinkas BVP pradėjo staigiai kilti, o tarkime santykinė darbo užmokesčio dalis beveik nekito. Taip apie 1975 m., t.y. po naftos krizės, JAV buvo galutinai palaidotas vienos algos principas, kuomet vieno dirbančiojo atlygio užtekdavo visai šeimai išlaikyti. Tačiau tuo tarpu pradėjo staigiai gerėti kapitalo padėtis taip, kad 50-ais metais mokestinis krūvis korporacijoms siekė 45proc., o 90-ais – tik 24 proc.
Tikėtasi, kad išlaisvintas korporacijų kapitalas taps progreso stimulu, tačiau kaip ant mielių pradėjo augti spekuliacinio ar ilgalaikėje perspektyvoje nenaudingo kapitalo dalis. 80-ais dirbančių aptarnavimo srityje didėjo 1,8 proc. per metus, o prekyboje šis skaičius siekė 2,6 proc. per metus. Taip 1994 m. aptarnavime jau dirbo 73 proc. visų dirbančiųjų. Paprasčiau kalbant, Amerika nustojo gaminti. Kartu su nekvalifikuotu, bet pigiu darbuotojų poreikiu aptarnavime mažėjo dirbančių pramonėje ir mažėjo santykinis atlyginimo dydis, kuris 90-ais metais laikomas 20 proc. mažesniu nei 1973m.
„Išlaisvintas“ kapitalas priešingai, nei buvo tikėtasi, buvo visiškai nesuinteresuotas investicijomis į inovacijas. Taip investicijų į nekarinius mokslinius tyrimus dalimi JAV seniai nusileidžia ne tik Japonijai ir Vokietijai, bet šiuo metu ir Kinijai. Vienas iš iškalbingiausių skaičių – tai realaus ir vadinamojo finansinio (spekuliacinio) sektoriaus santykis 30-ais metais 80/20 ir 2010 m. – 20/80. Beje, ar jums nieko neprimena toks vystymosi kelias?
Tiesa, kai ką JAV gamina – dolerius. Tai, kad jie yra pervertinti. jokia paslaptis, tačiau visiems kyla klausimas, kiek ir kada tai prasidėjo. Berinkdamas medžiagą visiškai su čia nagrinėjama tema patikimame šaltinyje aptikau tokį skaičių: 80-ais CŽV įvertino TSRS BVP 2,664 Trln. USD ( 924 mlrd. rublių), t.y. netiesiogiai nurodant, kad tarybinio rublio vertė (ne kursas, be abejo) tuo metu buvo 2,9 USD. Galima, be abejo, skeptiškai vertinti palyginimo metodikas, nes vis tik kalbame apie skirtingas ekonomines sistemas, tačiau kiti šaltiniai irgi nurodo – dolerio vertė po 1971 kovo 15-osios FRS (Federalines Rezervų Sistemos) pareiškimo, kad doleris jau nėra padengiamas auksu, sumažėjo keleriopai.
Radikalūs ekonomistai jau atvirai kalba apie dolerį, kaip globaliosios finansinės piramidės mokėjimo priemonę, o ne apie subalansuotą nacionalinę valiutą. 80 proc. dolerių yra už JAV ribų ir amerikiečiai daro viską, kad toji pinigų masė neatsidurtų tėvynėje. Taip net grynųjų pinigų įvežimas yra stipriai ribojamas, nekalbant apie tai, kad Baltuosius Rūmus ištinka nervingi traukuliai, kuomet Kinija nedviprasmiškai primena apie turimus dolerinius aktyvus.
Paskaičiuota, kad esant optimistiškiausiam scenarijui, jei dolerį tektų susieti su realiomis JAV atsargomis (ne vien auksu, beje), šios dienos doleris virstų 3,5 dolerio atitikmeniu. Kiek dar „susitrauks“ realioji dolerio vertė, sunku prognozuoti, nes rinkimai ir Afrikoje, ir Lietuvoje, ir JAV rinkimais ir išliks. Obamai teks laviruoti tarp rėmėjų interesų ir iki šiol neįvykdytų praėjusių rinkimų pažadų, t.y. ir vėl dairytis į dolerių spausdinimo mašiną. Jei iki šiol JAV valstybės skola buvo identiško dydžio kaip šalies VVP, tik pokario metais, tai nuo 2010 m. skolos/BVP santykis yra peržengęs 100 proc.
Kada viskas grius? Be abejo, didžiausi JAV kreditoriai Kinija (23proc.) ir Japonija (21 proc.) elgsis labai atsargiai, nes amerikiečiai – ne graikai ir tiesiog gali įžūliai nesumokėti, tačiau kuo toliau spausdinimo staklės veikia ir kuo didesnė dolerių masė išmetama į apyvartą, tuo labiau nuvertėja ir kreditorių turimi aktyvai. Todėl, jei tik euras atsilaikys (nors ir tai nėra būtina sąlyga), gali prasidėti tylus dolerinių aktyvų mažinimas, pasirenkant tą patį eurą, juanį, jeną arba net ir rublį. Svarbiausia, kad valiuta turėtų realų padengimą.
Ir štai tuomet, kai JAV nebegalės skolintis, vien didinant įsipareigojimų kiekį, viskas grius. Ir patikėkite, grius staigiai per kelias dienas, ir galiu spėti, kad įvyks prieš kitus prezidento rinkimus, kuomet Obama, pagal galiojančia konstituciją, turės pasitraukti ir turės žūt būt užtikrinti savo partiečio pergalę, kuri, kaip mes supratome, įmanoma tik per spausdinimo staklių paleidimą.
Tiesa, dar yra mobilizacinės ekonomikos kelias, bet apie tai reikėtų kalbėti atskirai.
Vitalijus Balkus
