Jonas Ivoška
Vasara. Nesibaigiančios dejonės, kad trūksta vaikams stovyklaviečių. Kažkada radosi supratimas, kad Trakų ežerynas, kurio priekrantės „bambaliais“ ir kitokiu plūduriuojančiu šlamštu „išpuoštos“, gerokai pašvarėtų, jeigu čia įkurtume aplinkotvarkinę vaikų vasaros stovyklavietę.
Nacionalinio parko direkcija ir savivaldybės administracija prikalbino privatų investuotoją paaukoti savo santaupas tokiam bendram reikalui. Buvo tikėta, kad čia ir mažiau pasiturinčių miestiečių vaikai patirs vasarojimo gamtoje malonumus, ir bus apvalyta ežeryno akvatorija, sumaniai derinant vaikų poilsį su aplinkotvarka. Tuo pačiu atliksim ir auklėjamąjį vaidmenį – tvarkdariškoje veikloje prasmingai padalyvavusi jaunuomenė pajus poreikį saugoti aplinką ne tik savo būsto prieigose, bet ir viešosiose erdvėse.
Gerokai priartėjus prie stovyklavietės darbų baigiamojo etapo, apie tai, kad privačiomis lėšomis kuriamas objektas viešiesiems interesams tenkinti, sužinojo tuometinis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras. Jam, kaip paaiškėjo vėliau, pasirodė, jog toks investuotojas, kuris asmenines santaupas naudoja bendram gėriui kurti, turi turėti daug „laisvų“ lėšų, todėl jį paspaudus galima turėti asmeninės naudos. Tuo pretekstu buvo sukurptas prokuratūros ieškinys, neva valstybinės institucijos neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus vaikų stovyklavietei įkurti.
Nesant pagrįsto įrodymo, kad kuri nors valstybinė institucija yra pažeidusi kokį nors teisės aktą, prokuratūros ieškinyje nebuvo pasiūlyta jokių priemonių teisinei taikai atkurti. Nežiūrint to, byloje dėl kai kurių teisėjų lojalumo prokuroro korupciniams interesams ieškota dingsčių prokuratūros ieškinį tenkinti.
Nenustačius teisės pažeidimų ir iš jų kildintinos kaltės, nešališkai savo funkcijas atliekantys teisėjai nesitaikstė su teisiniu nihilizmu ir procesą atnaujino, reikalaudami byloje išspręsti kaltės ir atsakomybės nustatymo klausimus.
Tačiau korupcinę atmosferą šalyje saugantys pareigūnai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutarties reikalavimų nevykdė.
Bylai tęsiantis daugiau kaip 16 metų, nei prokuroras, nei jo sumanymą palaikę teisėjai kyšių negavo, tačiau vaikų stovyklavietės idėja buvo sužlugdyta. Tuo būdu naudos negavo niekas, o investuotojas patyrė apie milijono eurų vertės investicijos įšaldymo nuostolius.
Tačiau svarbu yra ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) iki šiol ieško būdų, kaip gauti kelis šimtus tūkstančių eurų valstybės biudžeto lėšų vaikų stovyklavietės statiniams ir įrenginiams sunaikinti bei buvusiam prieš du dešimtmečius kraštovaizdžiui atkurti, kai šitaip trūksta lėšų krašto gynybai. Nors nėra žinoma, kaip pakryps mūsų santykiai su Rusija, atrodo, jog Inspekcijai labiau rūpi ne krašto gynyba, o aktyvus prisidėjimas prie to, kuo mums grasina Putino Rusija.
Ar tokį pareigūnų elgesį galima laikyti valstybiško mąstymo atveju?
Maža to, buvo atkreiptas Inspekcijos dėmesys, kad naikinant vaikų stovyklavietės statinius bei įrenginius, bus sunaikintos ir talpios (per 250 kv.m ploto) požeminės patalpos, tinkamos priedangai įrengti. Tuo pagrindu Inspekcijai pasiūlyta taikos sutartis, kuriai teisines prielaidas sudaro po pakartotinio proceso atnaujinimo LAT priimta galutinė ir neskundžiama 2021-03-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-281-378/2021, kuria pripažinti visi šio ginčo byloje iki tol priimti teismų sprendimai (nutartys) netekę teisinės galios.
Deja, Inspekcija apie taikos sutartį pradės galvoti tik tuo atveju, jeigu teismas (byla perduota teisėjui Arūnui Dirvonui) tam duos išankstinį pritarimą.
Sveiku protu neįmanoma suprasti, kas skatina valstybės tarnyboje tariamai dirbančius asmenis veikti priešingai viešiesiems interesams. Ką turėtume nuveikti, kad valstybės tarnyboje dirbtų valstybiškai mąstantys Lietuvos Respublikos piliečiai?
Kadangi tokia Lietuvos valstybingumo praktika tęsiasi jau pastaruosius dešimtmečius, peršasi išvada: Lietuva be konstitucinės reformos – Lietuva be ateities.
