Anatolijus Lapinskas
Pastaraisiais metais jau ne vienas Lietuvos teismas įpareigojo Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsienio piliečių, naująsias pavardes santuokos liudijime įrašyti su raide „w“. Tokių teismo sprendimų jau yra keliolika, ieškinių yra ir daugiau. Kodėl lietuvaičių laukia tokia sudėtinga – per teismus procedūra?
Atsakymas paprastas: todėl, kad Lietuvos įstatymai ir kiti teisės aktai numato, kad Lietuvos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis.
Toks rašymas buvo nustatytas dar 1991 01 31 LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu dėl vardų ir pavardžių rašybos LR piliečio pase. Nutarime pažymėta, kad nelietuvių tautybės Lietuvos piliečių pavardės taip pat turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis. Tačiau, DĖMESIO! Kitų valstybių piliečiams, jiems pasiryžus tapti Lietuvos piliečiais, taikoma išlyga: jų pavardės tokiu atveju gali būti rašomos originalia forma pagal kitos valstybės išduotą asmens dokumentą.
Minėto nutarimo autoriai tuomet, matyt, nesuko galvos dėl tik vėliau atsiradusios problemos – gausaus būrio ištekančių už užsieniečių lietuvaičių ir jų naujųjų pavardžių pagal vyrą rašybos. Nutarimo priėmimo metais netgi tokios statistikos nebuvo vedama, ji atsirado tik nuo 1995 metų, taismet ištekančių už užsieniečių lietuvaičių buvo 581. Bėgant metams, Lietuvos moterys išdrąsėjo ir vis dažniau ėmė tekėti už užsieniečių, pvz., 2015 metais jų jau buvo 2313.
Natūralu, kad jų naujai gautų pavardžių rašymas tik lietuviškais rašmenimis, Lietuvoje išduodamuose santuokos pažymėjimuose, pakeičiant nelietuviškąsias w, q, x, lėmė gausias lietuvaičių ašaras. Vis dėlto, pastaraisiais metais lietuvaitės neapsiriboja vien ašaromis, bet kreipiasi į teismus dėl šeimos pavardžių suvienodinimo, t.y. tikslaus užrašymo pagal vyro pavardę. Tai Lietuvai nedaro garbės, nes skundai plaukia ir į Europos institucijas.
Kaip tik dėl šio teisės akto nepakankamumo, t.y. nenumatymo, kaip reikėtų rašyti už užsieniečių ištekėjusių lietuvaičių pavardes, jos ir priverstos kreiptis į teismus. Kilus triukšmui, reikalas nuėjo iki Konstitucinio Teismo, šis ėmėsi tvarkyti pavardžių problemą ir elgėsi visiškai logiškai. 2014 02 27 sprendimu KT nurodė, kad „nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą… įstatymų leidėjas… turi gauti iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų… sudarytos valstybės institucijos… oficialią išvadą.
Valstybinės kalbos komisija 2014 09 05 pateikė tokią išvadą. Faktiškai ji papildo 1991 01 31 LR AT nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“, nustatydama, kad šalia užsieniečių, įgijusių LR pilietybę, lotyniško pagrindo rašmenimis gali būti rašoma ir su užsienio piliečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat jų vaikų pavardės.
Atrodytų, kad belieka komisijos išvadą perkelti į įstatymo erdvę. Deja, ši paprasta transpozicija, siūlyta netgi Konstitucinio Teismo teikimu, ankstesnio Seimo nariams pasirodė ne pagal jėgas. Sprendžiant iš jų siūlymų, tuomet teiktų komitetų posėdžiuose, Seimo nariai nepajėgė sugromuliuoti paprasčiausių dalykų, išdėstytų toje išvadoje, todėl iki įstatymo svarstymo taip ir neprieita. Kodėl negimė praeitoje kadencijoje šis, atrodytų, toks paprastas įstatymas?
Pasirodo, nemaža grupė Seimo narių konservatorių šioje išvadoje, kuri realiai jau, taip sakant, gyvena, t.y. taikoma teismų praktikoje, įžvelgė nei daugiau, nei mažiau, „galimą nacionalinių interesų išdavystę“. Tarsi norintis tapti Lietuvos piliečiu užsienietis ar už užsieniečio ištekėjusi lietuvaitė, pasilikę ar paėmę originalias užsienietiškas pavardes, sukels grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams, kartu ir šalies saugumui.
Taip išeitų, kad hipotetiški Lietuvos piliečiai Appleberry, Cumberledge, Snellgrove nieko blogo Lietuvai nepadarys, bet tokie pat hipotetiški piliečiai Maxwell, Quincy, Nix su savo nelaimingomis w, q, x Lietuvą sugriaus? Čia dar galima pridurti, kad minėtas LR AT nutarimas, pagal kurį užsieniečiui leidžiama išsaugoti originalią pavardę tapus LR piliečiu, nuo 1991-ųjų per 25 galiojimo metus Lietuvos net nepradėjo griauti.
Tenka liūdnai konstatuoti, bet buvęs Seimas nesugebėjo priimti Vardų ir pavardžių įstatymo, kuris remtųsi Kalbos komisijos išvadomis. Galbūt naujojo Seimo gebėjimai leis įveikti tą primityvių įsitikinimų barjerą?
Galimybės yra bent kelios. Man rodos, metas prisiminti tą patį 1991 metų Vardų ir pavardžių nutarimą, tik jį papildyti santuokos su užsieniečiu elementu. Tuomet jo 3 punktas skambėtų taip: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, taip pat piliečių, sudarančių santuoką su užsienio valstybės piliečiu bei jų vaikų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Paprasta ir aišku: ir į kalbininkų išvadą atsižvelgta, ir teisės aktas nedaug taisytas.
Vis dėlto, jeigu net ir tokia „palengvinta užduotis“ naujajam Seimui vėlgi būtų ne pagal jėgas, galima būtų mėginti iš viso apsieiti be Seimo. Užtektų Lietuvos Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punktą papildyti dar vienu sakiniu: „Registruojant LR piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, taip pat jų vaiko gimimą, LR piliečio pavardė rašoma remiantis LR teisės aktais, nustatančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką. LR piliečio pageidavimu, registruojant santuoką su užsienio valstybės piliečiu, LR piliečio pavardę leidžiama perrašyti paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis pagal tos valstybės piliečio pasą“.
Tokiai iniciatyvai įteisinti reikėtų jau ne naujojo Seimo, kuriame šios srities įstatymo likimas vėlgi dar negarantuotas, bet tik teisingumo ministro parašo. Būtent taip šią problemą išsprendė čekai ir slovakai, kur ištekėjusių moterų pavardėms paprastai priklijuojama galūnė -va. Tačiau už anglų ar prancūzų ištekėjusios nuotakos nenorėjo būti, pvz., Maxwellova ar Chateaubriandova ir susilaukti nesibaigiančių pašaipų tose šalyse. Sprendimas buvo paprastas: ištekančioms čekėms ar slovakėms pavardę LEIDŽIAMA rašyti be galūnės –ova, JEIGU vyras nėra Čekijos ar Slovakijos pilietis. Viskas, problema išspręsta. Manyčiau kad Čekijos ir Slovakijos pavyzdys diktuoja visiškai paprastą moterų pavardžių problemos sprendimą ir Lietuvai.
Ar negalima būtų tuo pačiu pagrindu „jeigu vyras nėra Lietuvos pilietis“ leisti lietuvėms tiesiog persirašyti jų vyrų pavardes? Pasinaudokime čekių ir slovakių patirtimi. Ir dar.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo oficialiame interneto portale aiškina, kad „moterų pavardės, vedamos iš nelietuviškos kilmės vyro pavardės, gali būti sudaromos laikantis tos kalbos, iš kurios kilusi vyro pavardė, taisyklių“. Sakytume, puiku. Jei moteris išteka, tarkim, už prancūzo, tai lietuvaitės pavardė tuomet turėtų būti prancūziška, nes juk prancūzų kalbos taisyklėse nenumatyta Q keisti į K.
Deja, deja. Civilinės metrikacijoje man paaiškino, kad tos už prancūzo ištekėjusios moters pavardė vis tiek turės būti su K vietoje Q, nes esą Lietuvos piliečių pavardės rašomos tik lietuviškais rašmenimis. Tarsi nebūtų 1991 metų LR AT nutarimo, kur tam tikrais atvejais leidžiama vartoti ir lotyniškus rašmenis.
Įteisinkime juos ir ištekėjusių už užsieniečių moterų atžvilgiu, kitaip tariant, laikykimės aukščiausios mūsų kalbos institucijos nurodymų. Nereikės tuomet lietuvaitėms suktis teismų karuselėse, o ten pralietą mūsų moterų energiją panaudoti prasmingesniems darbams.
