Vytenis Paulauskas
Liaudies išmintis sako: ,,Ką pasėsi, tą ir pjausi‘‘.
Nacionalinis transliuotojas paskelbė, kad studijuoti chemijos pedagogiką šiemet pasirinko vos trys žmonės, informatikos – vienas, matematikos – 9, fizikos – nei vienas.
Štai čia ir yra tas derlius, kurį per tris dešimtmečius sugebėjo užauginti nepriklausomos Lietuvos valdžia.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuvoje ėmė lankytis įvairūs patarėjai iš Vakarų, kurie aiškino, kaip lietuviams reikia pertvarkyti savo gyvenimą atsisakant sovietizmo dvasios.
Tie patarėjai pareiškė, kad Lietuva turi dvigubai daugiau mokytojų ir gydytojų negu jai reikia, todėl neva būtina aukštosiose mokyklose dvigubai sumažinti studentų skaičių į mokytojų ir gydytojų specialybes.
Suprantama, buvo pasakyta, kad ir mokyklų Lietuvoje yra per daug, kad jos yra nerenovuotos, todėl jų išlaikymas labai daug kainuoja. Pasaulio bankas skyrė ir 150 mln. litų mokyklų renovacijai su sąlyga, kad mokyklų tinklas bus optimizuojamas. Tokiu būdu nemažai mokyklų buvo renovuotos, o po to, optimizuojant mokyklų tinklą, jos buvo uždarytos.
Puikus mažų mokyklų naikinimo instrumentas buvo mokinio krepšelio įvedimas. Idėja, kurią pasiūlė Laisvosios rinkos institutas, kurios vadovė buvo Elena Leontjeva, buvo tokia – visos švietimui skirtos lėšos dalinamos iš mokinių skaičiaus ir po to mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kad surinktų daugiau tų mokinio krepšelių. Tos mokyklos, kurios surinks daug tų mokinio krepšelių, klestės, o, kurios krepšelių surinks mažai, bankrutuos, nes neturės pakankamai lėšų tam, kad užtikrintų normalų ugdymo procesą.
Suprantama, kad kaimiškose vietovėse esančios mokyklos negalėjo konkuruoti su miesto mokyklomis, kur mokinių koncentracija didelė. Todėl šiuo metu mokyklos liko tik miestuose, rajonų centruose ir didesniuose miesteliuose.
Taigi, tokiu būdu mokyklų naikinimo problema buvo išspręsta.
Sudėtingesnė problema buvo su mokytojais, kuriais valdžia niekaip negalėjo atsikratyti. Dar visai neseniai, prieš kelerius metus, S. Skvernelio vyriausybė sprendė, jos nuomone, svarbiausią problemą Lietuvos švietime – kaip atleisti šešis tūkstančių mokytojų. Mat iki tol niekaip nepavyko įvykdyti nepriklausomybės pradžioje užsienio ekspertų iškelto uždavinio – atleisti pusę Lietuvos mokytojų. Nors idėjų, kaip tai padaryti, buvo, bet iki galo jų įgyvendinti nepavyko.
Kaip „išsprendė problemą“ Lietuvos pramonėje
Panaši problema buvo ir Lietuvos pramonėje. Ji buvo sprendžiama vykdant masinę valstybinio turto privatizaciją. Pastaroji buvo vykdoma pagal tokią schemą: visiems Lietuvos žmonėms, net ir vaikams, valdžia skyrė investicinių čekių. Čekius pusvelčiui supirkinėjo asmenys, kurie, skirtingai negu kiti žiopli investicinių čekių turėtojai, žinojo, ką su tais čekiais daryti, kaip iš viso to pasipelnyti.
Po to investicinių čekių supirkinėtojai už tuos čekius pirko valstybines pramonės įmones. Įmonių įrengimai nukeliavo į metalo laužą, o įmonių pastatus naujieji savininkai užstatė bankams, pasiėmė kreditus ir tuo įmonių veikla užsibaigė. Kadangi kreditai nebuvo grąžinti, sužlugo ir nemažai bankų.
Tuo metu įmones privatizavę verslininkai aiškino, kad didžiausia problema yra žmonės, dirbę tose įmonėse. Mat tie dirbantieji buvo nepatenkinti, streikavo, reikalavo neišmokėtų atlyginimų. Tą problemą teko spręsti valdžiai.
Buvo sukurtas Garantinis fondas, kuris šiek tiek kompensavo dirbančiųjų patirtus nuostolius. Vis dėlto dirbantieji buvo priversti ieškoti naujo darbo, kurį dažniausiai rasdavo užsienyje, nors ten patekti legaliai, kol Lietuva nebuvo įstojusi į ES, nebuvo paprasta.
Tais laikais verslininkai darė didžiulį spaudimą valdžiai, kad būtų įteisintos terminuotos darbo sutartys nuolatiniam darbui. Verslininkai sakė: jeigu šiandien turime užsakymų – samdome darbuotojus, jeigu rytoj neturime – darbuotojus atleidžiame. O darbuotojų visada bus – už vartų laukia dar bent dešimt norinčių dirbti kandidatų į vieną vietą. Populiaru buvo priimti darbuotojus tik trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui, o po to juos atleisti.
Kaip išvaryti mokytoją?
Buvo norima radikaliai spręsti ir mokytojų pertekliaus problemą – įdarbinti mokytojus terminuotomis sutartimis devyniems mėnesiams, nuo rugsėjo iki sekančių metų vasaros, o po to juos visus atleisti, o naujiems mokslo metams skelbti konkursus. Tokiu būdu valdžia būtų sutaupiusi ketvirtadalį mokytojų atlyginimams skirtų lėšų, nes nereikėtų jiems mokėti nei atostoginių, nei išeitinių kompensacijų.
Vis dėlto valdžiai pakako sveiko proto nerizikuoti – juk nebuvo jokių garantijų, kad mokytojai, tris mėnesius neturėdami jokio pragyvenimo šaltinio, rugsėjo mėnesį grįš į mokyklas, o ne išvažiuos į Ispaniją apelsinų skinti (ką, beje, mokytojams daryti siūlė viena švietimo ministrė) ar susiras kitą darbą.
Išvaryti mokytojus iš mokyklų valdžia stengėsi kitais, rafinuotesniais būdais. Iš jų buvo reikalaujama būtinai turėti pedagoginį išsilavinimą, o išsilavinimas, įgytas kitose aukštosiose mokyklose, išskyrus Edukologijos (pedagoginį) universitetą, netiko.
Paradoksalu, kad vėliau pati valdžia sunaikino Edukologijos universitetą motyvuodama, kad jis blogai paruošia mokytojus.
Tačiau pats absurdiškiausias švietimo valdininkų argumentas, skirstant mokytojus į gerus ir blogus, buvo toks – neva tie mokytojai, kurie dirba mažose mokyklose, nepaisant jų turimo pedagoginio ir kitokio išsilavinimo, yra blogi, o geri mokytojai yra tik tie, kurie dirba didelėse miesto mokyklose.
Norint žmones pritraukti dirbti kokiose nors darbo vietose, reikia jiems mokėti pakankamai didelius atlyginimus ir sudaryti geras darbo sąlygas. Norint darbuotojais atsikratyti, reikia elgtis priešingai – nemokėti jų darbą atitinkančių atlyginimų ir bloginti darbo sąlygas. Tačiau Lietuvos valdžia galvoja, kad mokytojai privalo dirbti vien tik iš pašaukimo.
Kaip atlaikyti tokį krūvį?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado labai didelis nedarbas. Masiškai be jokių ceremonijų atleidinėjant žmones iš pramonės įmonių, mokyklos buvo šiokia tokia užuovėja, kuri suteikdavo žmonėms darbo vietas (juk vaikus kažkam vis dėlto reikėjo mokyti) ir atlyginimą.
Tos visos beprotiškos valstybinio sektoriaus optimizacijos ir kvailos reformos prasidėjo šiek tiek vėliau, konsultuojantis su Vakarų ekspertais. Tačiau vėliau, kai daugybė darbingo amžiaus žmonių pabėgo iš Lietuvos, nedarbas sumažėjo ir mokytojo darbas, valdžiai nedidinant mokytojams atlyginimų, tapo nepatrauklus.
Nors nemažai studentų baigdavo pedagogines studijas, nedaug iš jų pasirinkdavo darbą mokykloje. Todėl vidutinis mokytojų amžius vis labiau didėjo artėdamas prie pensinio amžiaus.
Padėtį dar labiau pablogino S. Skvernelio atlikta mokytojų darbo užmokesčio reforma, kurios metu mokytojo darbo krūvis buvo padidintas dvigubai.
Vienos mokyklos direktorius radijo laidoje sakė, kad vienu etatu dirbantis mokytojas gauna 1100-1200 eurų į rankas, o tie, kurie turi pusantro etato, gali uždirbti net 1800 eurų į rankas.
Dabar mokytojo etatą sudaro 36 savaitinės apmokamos valandos, iš kurių 24 turi būti kontaktinės valandos (pamokos). Jeigu mokytojas turi pusantro etato, reiškia, kad jis turi 54 apmokamas savaitines valandas, kitaip sakant, jo darbo diena trunka 11 valandų. Kaip galima atlaikyti tokį darbo krūvį?
Vyriausybė planuoja minimalų atlyginimą didinti iki 777 eurų. Tai reiškia, kad mokytojo gaunamas atlyginimas už pilną etatą šiuo metu yra vos šiek tiek didesnis už minimalų atlyginimą.
Iki S. Skvernelio reformos visais laikais buvo laikoma, kad pilną mokytojo etatą sudaro 18 savaitinių pamokų. Taigi, jeigu laikytume, kad ir dabar pilnas mokytojo darbo krūvis yra 18 savaitinių pamokų, kaip ir anksčiau, tai būsime priversti padaryti išvadą, kad šiuo metu už etatą mokytojas gauna vos 600 eurų į rankas, kas yra daug mažiau net ir už minimalų atlyginimą.
Kad Lietuvoje būtų dar blogiau…
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai sako: mokytojų trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Panašiai aiškina ir sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, kai žmonės skundžiasi, jog, norint patekti pas gydytoją, reikia laukti net kelis mėnesius – neva visa tai normalu. Nes kitose šalyse eilėse pas gydytoją reikia laukti dar ilgiau.
Taigi, Lietuvos valdžia stengiasi ne išspręsti problemą, bet padaryti taip, kad jeigu kitur yra blogai, tai padaryti, kad Lietuvoje būtų dar blogiau.
Šiemet trūksta dar tik 650 mokytojų, bet kas bus, kai po kelerių metų į pensiją išeis didelė dalis šiuo metu dar dirbančių mokytojų, kurie artėja prie pensinio amžiaus?
Žinoma, problemų neturės tų penkių tūkstančių Lietuvoje įsikursiančių vokiečių kariškių šeimos ir jų vaikai, kuriems Lietuvos valdžia žada pastatyti darželių ir mokyklų.
Taupydama lėšas valstybė lietuvių vaikams skirtas mokyklas uždarinėja, o svetimšaliams mokyklos bus statomos. Vokiečių gerovei sukurti valdžia planuoja išleisti 800 mln. eurų.
Nesunku atspėti, kad vokiškoms mokykloms, kaip ir A. Landsbergienės mokykloms, negalios kitoms – valstybinėms mokykloms nustatyti „kokybiniai“ reikalavimai – kad mokyklose būtų ne mažiau kaip 60 mokinių, o klasėse – ne mažiau kaip 31 vaikas.
