Prof. Rasa Čepaitienė
Gimusi vasara apsimetančio žvarbaus mėnesio vidury, karui tebesiaučiant, Lietuva iš pat pradžių buvo nesutarimų ir nerimo ženklas. Okupacinė valdžia iškart išėmė visą laikraščio tiražą, kad tik lietuviai nesužinotų norintys būti nepriklausomi. Moterys iškart pasipiktino, kad jų nebuvo įsileista prie signatarų stalo ir užprotestavo. Vyrams veikiai ginklu prireikė apginti Akte paskelbtą svajonę. Tolesnė istorija buvo ne ką lengvesnė, lyg šiam žemės lopinėliui nebūtų skirta gyventi smulkiaburžuaziškai ramiai ir sočiai…
Šiandien mes daug kuo piktinamės, badome vieni į kitus pirštais ir kaltiname. Dažniausiai pelnytai. Bet nieks nuo to nesikeičia. O jeigu išmoktume skirti tai, kas tėra gryna destrukcija ar vienadienės rietenos, nuo esmės?
Bet kokia ta esmė? Kad Lietuva išliktų. Per amžius.
Ir jei tai įsisąmonintume, žvelgtume į dalykus – ir didelius, ir mažus, kasdienius – iš šios perspektyvos, o ne vien per tautines šventes mojuodami vėliavėlėmis (nors, žinoma, reikia ir jų), tada gal reikalai pamažu imtų taisytis. Jei atsižadėtume mirties kultūros ir nevilties ideologijos ir atsigręžtume į gyvybę visur ir visada – gyvą žodį, gyvą dainą, gyvą maistą, gyvą santykį su Kitu ir su kitu?
Jei pasakytume sau, kad norime būti lietuviais, nes būti lietuviu pirmiausia reiškia būti garbingu ir sąžiningu žmogumi, drąsiu ir teisingu žmogumi, – įgytume tikslą ir perspektyvą, ir kryptį gyventi prasmingai.
Galbūt tai skamba naiviai ir sakysite, ką čia gali padaryti vienas, keli? Patikėkite, gali. Jei tik žino, kad NĖRA vienas, vienišas. Jei jaučia, kad ir kitam, kitiems tai rūpi. Rūpi Lietuva ne kaip priplėkęs ir valstiečių rakandais užverstas muziejaus kambarys ar sanatorija, į kurią važiuojama pailsėti nuo tikrojo gyvenimo kitur, o kaip ateities projektas, vizija, idėja.
Nes be ateities idėjos, susitelkę vien į šiandienos, išgyvenimo, klausimus, mes pražiopsom esmę ir prasmę. Jei šiandiena skirta nuėsti ir išeikvoti, parazituoti ir lobti kitų sąskaita arba žūtbūt mėginti išsilaikyti paviršiuje, tai galiausiai neliks ateities. Neliks nieko. Mirties ir melo kultūra nugalės.
Pernai raginau išeiti ir pasveikinti vieniems kitus iš savo balkono. Kas galėjo pagalvoti, kad tuomet atrodžiusi tokia stabili savo absurde ir neteisybėje padėtis ims taip staigiai keistis, byrėti – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Griūna tiltai, susvyravo ir anas balkonėlis, jo tariama galybė pasirodė kaip juokinga pelė, išlindusi iš po kalnu apsimetančio kupstelio. Kaip ženklas, kad ne ant tų pamatų statomi arba apleidžiami, nebepuoselėjami dalykai sugrius.
Bet kas liks? Tik tai, kas tikra, tik tai, kas gyva, tik tai, kas iš tiesų gera.
Statykime tiltus. Pirmiausia iki kito žmogaus – tautiečio, tėvynainio – kranto.
