Jolanta Blažytė
Ilgametis koncerno BASF (didžiausias pasaulyje chemijos produktų gamintojas) vadovas Jurgen Hambrecht sako:
„Rusiškų dujų pirkimas buvo teisingas ekonominis sprendimas. Jeigu BASF koncernas turėtų tokią galimybę, jis būtinai sudarytų sandorį su Gazprom. Šiuo metu Vokietijai santykiuose su Rusija reiktų pasikliauti ne sankcijomis ar moralizavimu, bet derybomis.
Vokietija galvojo, kad jai nereikia kreipti dėmesio ko nori Putinas, ir tai buvo jos klaida. Reikėjo aktyviau vesti derybas su Putinu.
Ar galima dabartines sankcijas Rusijai pavadinti teisinga priemone, jei ir dabar rusiškos dujos bei nafta patenka į Europą suskystintų dujų ir naftos produktų pavidalu? Pasaulinėje ekonomikoje su persipynusiais ryšiais to išvengti negalima. Tik dabar didžiausią naudą iš to gauna kiti.
Sankcijų tikslas turėjo būti tas, kad kita pusė persigalvotų, betgi nieko panašaus neįvyko“.
Būtent tokią nuomonę išsakė pasaulinio chemijos giganto ir trąšų gamintojo BASF vadovas.
O štai ir vieno didžiausių pasaulyje žemės ūkio technikos gamintojo CLAAS vadovo sprendimas:
„Mes nenorime ir negalime išeiti iš Rusijos, kuri yra stambiausia žemės ūkio produkcijos gamintoja pasaulyje. Milijonai žmonių pasaulyje badauja, o mes, tiekdami Rusijai žemės ūkio techniką, prisidedama prie pasaulio aprūpinimo maistu programos“.
Prisimenu, kad dar karo pradžioje mūsų sofos ekspertai porino: va, nebetieksime Rusijai žemės ūkio technikos ir Rusijos žemės ūkis žlugs. Aha, taip ir nutiko, tik atvirkščiai: pigių trąšų, pigaus kuro ir modernios vakarietiškos technikos dėka Rusijos žemės ūkis tapo konkurencingiausiu pasaulyje.
Ir tarsi dar to būtų maža, Lietuvos vyriausybė sunaikino Lietuvos trąšų gamintoją „Lifosa“. Sunaikino ne tik darbo vietas, bet ir įstūmė Lietuvos žemės ūkį į naujus išbandymus: Lietuvos ūkininkai šiuo metu priversti „Lifosos“ trąšas pakeisti egiptietiškomis ir marokietiškomis, net neįsivaizduodami, kaip tos trąšos paveiks jų gamybos procesus. Tikiuosi, kad Marokas ar Egiptas bent jau padėkos mūsų vyriausybei ir mūsų „Valstybės kūrėjui“ už jų ekonomikos skatinimą.
Ir dar pagalvojau:
Kažin kas būtų, jei panašią nuomonę, kokią išsakė BASF ir CLAAS koncernų vadovai, garsiai išsakytų koks nors Lietuvos pramonės ar verslo atstovas? Variantai:
1. Būtų suvalgytas;
2. Būtų užmėtytas akmenimis;
3. Būtų deportuotas iš Lietuvos;
4. Būtų įpareigotas atlikti viešą atgailą ir nusifotografuoti su Jonu iš Švedijos.
5. Kitas????
Bet Vakarų šalyse verslininkai kalba. Nieko nebijodami, niekur nesislėpdami, turbūt todėl, kad jau nėra apie ką bijoti: Vokietijos pramonė, kaip ir Lietuvos, ritasi žemyn.
Bet Vokietijai dėl to skauda. Ir Vokietijos ekonomikos ministras R. Habeck pranešė, kad Vokietija šalies pramonei subsidijuos išaugusius energijos kaštus. Vokietija nusprendė savo pramonę gaivinti.
Ar tokio požiūrio galima būtų tikėtis iš mūsų vyriausybės? Ups, atsiprašau, durniau paklausti negalėjau…
Laikas gi pagaliau ir man suprasti, ko šiuo metu galima tikėtis iš to reikalo, kuris „Lietuvai galėjo nutikti geriausia“. Pavyzdžiui:
1. Galima tikėtis vis naujo ir naujo mokesčių didinimo verslui: viena banga jau smogė, niekas nežino ar nebus antros. Juk, kaip pasakytų vyriausybės buhalteriai, biudžeto perskirstymą didinti tai reikia. Nūū, tai reikia, nūūū…
2. Galima tikėtis, kad bet koks verslo išreikštas nepasitenkinimas esančia situacija bus pavadintas Kremliaus spaudimu, kad kaip atsitiko su protestuojančiais Lifosos darbuotojais;
3. Galima tikėtis, kad „šurajevui paliepus, man panorėjus“ vėl bus sunaikinta kokia nors pramonės ar verslo įmonė, kurios sunaikinti nereikalauja jokios ES sankcijos – taip, kaip atsitiko ir su įmone „Lifosa“. Mat, kaip minėjo Premjerės patarėjas, Lietuva sankcijas supranta savaip.
Sąrašą galima tęsti iki begalybės, bet pataupysiu savo laiką – jo dar prireiks nesibaigiančio cirko, kuris vadinasi „Duokim Lietuvai daugiau jėgos“, stebėsenai.
