Pienas bėga į srutų duobę. Trisdešimt tonų baltojo Lietuvos aukso, šimtamečių tradicijų, sunkaus žemdirbio darbo… Kas negerai su mūsų valstybe ir su mumis, kad galime sau leisti žlugdyti tai, kas kuria pridėtinę vertę ne dienai, ne dviem, ne vieneriems metams?
Kiekviena valstybė turi savo strategiją. Mūsų tikslas – išsaugoti Lietuvos kaimą, sukurti čia gyvenantiems žmonėms tokias gyvenimo sąlygas, kad apsimokėtų dirbti savo žemę, o ne skinti braškes už jūrų marių. Čia valstybės logika. Trumparegio verslo logika, matyt, kita – pieną galima įsivežti, o darbo jėgą pakeis kaimynai iš trečiųjų šalių – ir pigiau, ir ne tokie pretenzingi…
Ne veltui pavadinau pieną baltuoju Lietuvos auksu. Kadaise ant šios aukso gyslos atsisėdo keturios įmonės. Prieš dvidešimt metų valstybė buvo per jauna atsilaikyti prieš laukinio verslo grimasas, o iš kolchozų išėję kaimo žmonės pernelyg nusivylę bendru ūkininkavimu. Šiandien visi subrendome, o ūkininkai pagaliau pradėjo jaukintis kooperaciją, tik apmaudu, kad grimasos vis dar neišnyko, o jų padariniai dešimtimis tonų pieno bėga į srutų duobę.
Tiesa, dėl to, kad pienas nepateko į pieno perdirbimo įmones, nė viena iš jų nesustojo ir darbo nenutraukė. Nes pieno Lietuvoj nors vežimu vežk. Beje, veža jį ne Lietuvos ūkininkai. Viskas logiška – gyvenam laisvos rinkos sąlygomis. Iš kur noriu, iš ten vežu. Tik kai reikėjo milijoninių investicijų iš Kaimo plėtros programos produkcijos perdirbimui, už Lietuvos ribų dairytis nereikėjo. Ir vėl viskas logiška – rėmėm savo verslininkus, kad Lietuvai būtų geriau. Klestėjo visi. Ir štai dabar, po Rusijos paskelbto embargo (čia nebesigilinsime į tai, kaip mūsų perdirbėjai ilgus metus miegojo ant laurų, o tiksliau – ant šimtaprocentinių maržų, ir tenkinosi vienos kaprizingos kaimyninės rinka) visiems pasidarė sunku. Ir visi privalėjome suremti pečius. Bet čia ir paaiškėjo, kad laukinių grimasų neužpudravo nei europinai pinigai, nei karti patirtis. O tokios jau turėjome. Pamenat, kadaise, linų perdirbėjai nusprendė, kad išsivers be vietinės žaliavos ir jos augintojų – kam čia su jais terliotis, kai kinai siūlė milžiniškus pigios produkcijos kiekius. Šiandien galime paklausti, kur lietuvaitė – linų augintoja? Nėra. Kur šiandien vietiniai linų perdirbėjai? Nėra. Užtat liko grėblys, ant kurio vėl užlipsime.
Gal man galėtų kas nors iš laisvųjų rinkos radikalų, kurie taip aršiai puolė pieno įstatymą, paaiškinti lietuviško verslo ypatumus – kaip kooperatyvas, tiekiantis įmonei stabilų, kokybišką ir didelį kiekį produkcijos gali gauti mažiau už smulkų ūkininką? Ir kodėl, atsisakęs narystės kooperatyve, gausi didesnę kainą už pieną? Paieškokite, ponai, čia verslo logikos. Logikos gal ir yra, tik verslo nelikę – čia ne verslas, čia ekonominės sankcijos – skaldyk ir valdyk. Tad koks gi skirtumas nuo Rusijos taikomų sankcijų ir jos pastangų suskaldyti Europos Sąjungos vienybę? Ką gi, kare kaip kare, tik gal mūsų verslui ir jo viešiems „advokatams“ derėtų vadovautis Vakarų vertybėmis, o ne Rytų kaimynės jėgos metodų demonstravimu.
Todėl pieno įstatymas ir tapo būtinybe. Į kelių žmonių rankas patekusi pieno perdirbimo pramonė suteikė jiems galimybę diktuoti apgailėtinas pieno kainas ir žlugdyti kooperaciją. Taip, galime gyventi šia diena. Galime apsimesti labai išmintingais ir išmanančiais laisvosios rinkos dėsnius. O galim tiesiog įsiklausyti į paprasto Lenkijos ūkininko žodžius: „Šiandien mes superkame jūsų karves, rytoj jūs pirksite mūsų pieną“. Ir vėl pražydo linai, tiesa, jau tik lietuvių liaudies dainose…
Virginija Baltraitienė
