Jonas Siaurukas
Pirmiausia buvo veiksmas
Johanas Volfgangas Giotė, Faustas
Bibliotekininkės, tos paskutinės mūsų kultūros mohikanės, dejavo, kad teko išmesti Į makulatūrą daugybę gerų knygų, ypač gaila mokslinių – techninių žinynų, etc.. Mat, stigo vietos lentynose „populiariai“, š-jeviškai liberaliai pornografijai, mokančiai paaugles, kaip ir ką gerai daryti berniukams ir mergaitėms…
Nejau tokia dabar šimonyčių literatūrinė politika?
Tačiau, nepaisant visko, biznis yra biznis. Ir, matyt, Rusijoje ir net kartais Lietuvoje neįmanoma jo padaryti, jei nerašysi objektyvių istorinių knygų… Kas gali būti įdomiau už žmones, už istoriją?
Pasiėmiau dvi knygas – Michailo Zygaro „Imperija turi mirti“ (kitos knygos.lt, 2018) ir Marthos Schad „Stalino duktė“ (Mūsų knyga, 2005). Norėjau daugiau sužinoti apie „Rytų frontą“, nes tai vėl aktualu, ir neapsirikau.
Šiose knygose puikiai parodoma, kad fašizmas buvo išrastas Rusijoje. Ir kad jo vienas iš išradėjų vėliau visai logiškai buvo už Hitlerį. Vokiečių ir rusų tautų, didžiausių imperinių Europos tautų, santykiai, jų kova su žydišku kosmopolitizmu parodyta gerai. Per Stalino aplinkos ir „žlungančios“ Rusijos imperijos visuomenės prizmę.
Kovojo ir idėjos, ir tautos. Žydų idėja – įkurti savo nacionalinį valstybę, tada dar buvo tik užuomazgoje.
Dar vyravo jų kosmopolitinė idėja – teisė gyventi kur tik nori, be valstybės prievartos, be asmens tarnavimo valstybei, tautai ar net šeimai. Tą parodo Stalino dukters biografija. Keista Stalino dukters užuomina, kad Stalinas nebuvo gruzinas. Tai kas tada jis buvo?
Rusų idėja, užprogramuota dar tada, kai Vladimiro – Suzdalės kunigaikštystė perėmė Kijevo karūną ir net, svajonėse, „Trečiosios Romos“ viziją ir paskutinio imperatoriaus dukterį, pasireiškė caristine, ir, vėliau, stalinistine kova už pasaulinį (perspektyvoje) Rusijos viešpatavimą.
Tik Rusijos revoliucijos istorijoje nutylėtas vienas labai įdomus faktas, apie kurį nėra jokių dokumentinių duomenų (jų žvalgybos nepalieka), bet jau apie jį rašoma: kad bolševikinę revoliuciją sukėlė ne tik vokiečių ir amerikonų-žydų (per trockistus) parama, bet ir dalies Rusijos caro karinės žvalgybos efektyvūs veiksmai… Rusijos kariškiai norėjo, kad Valdžia valdytų karo pramonę, o ne privatus biznis.
Apie tokią ekonominę liniją rašoma ir Hitlerio kai kuriuose rašiniuose. Kad jo autoritarinė valdžia, nepaisant išorinės vokiečių kapitalo ir privačių bankų valdžios ūkiui, iš esmės vykdys VALSTYBINĘ ekonomikos kontrolę karo reikalams ir tikslams pasiekti.
Tai labai primena dabartinę V. Putino Rusiją. Juk jo valstybinė ginklavimosi politika parodė, kad gana silpna Rusija gali turėti geresnius ginklus , negu Vakarai. (Kitas klausimas, kad gal kai kas Vakaruose nenori apginti „nacionalistų“ ukrainiečių, labai baisus, tad jo neliesiu).
Šiose knygose nenutylėta beveik niekas, išskyrus tą mano paminėtą detalę.
Ne kvailiai valdo pasaulį, rašo knygas. Ne kvailys buvo ir G. Rasputinas, kai sakė, kad karas pražudys senąją Rusijos Romanovų imperiją.
Bet tokios tautos ir tokios imperijos lengvai nemiršta. Rusijos generalinį štabą reikia gerbti.
Visas klausimas dabar, ar Putino Rusija nori tik pasidalinti su kažkuo Ukrainą, išnaikinant ukrainiečių patriotus, ar jos tikslai žymiai didesni. Jie sukūrė branduoliniu varikliu varomą sparnuotą raketą, kosminius palydovus naikinantį įrenginį, ką dar yra sumanę? Aišku, kad Rusija gali įveikti Ukrainą, kodėl to nedaro? Gal ruošiasi rimtesniam karui? O gal vykdomas naujas „molotovo-ribentropo“ suokalbis?
Vienoje iš tų knygų rašoma, kad nors Molotovo žmona buvo žydė, nors Stalinas ją buvo uždaręs į lagerį ir kankino, bet ji buvo ir liko stalinistė, nes žavėjosi stalinizmu; beje, ir Vado duktė manė, kad jis buvo didis karo vadas ir puikus diplomatas, pridurkime.
Ar verta rašyti tokiame kontekste apie Lietuvą ir Ameriką, pagrindinę jos sąjungininkę? Du seneliai varžosi Amerikoje dėl valdžios. Svarbu ne jų amžius (Kutuzovas buvo senas, bet įveikė jauną Napoleoną), bet visiškas jų pasidavimas kapitalo valdžiai, politinis parkinsonas. Jie jau parodė, kad nieko valdžioje nenuveikė. Ką parodys ateityje? Vėl pabėgs…
O Lietuva? Panašu, nors valdžiasklaida giriasi, esą gerai tvarko „startapus“, kad mūsų valdžia nieko neišmano apie modernią ūkio ir karinę politiką, inovacijas , ir t.t. Mokytis reiktų iš visų, o jie tik beždžionauja „gerus Vakarus“. Bet gal proto pakanka, tik jie nenori dirbti lietuvių tautai?
O tautinės jėgos? Jos gavo šansą – P. Gražulio išrinkimą į ES parlamentą. Ar pajėgs jos vienytis su Petru, ar Petras pajėgs jas patraukti?
Petrą akivaizdžiai norima suvalgyti dėl „homofobijos“, o R.Ž. – dėl nemokėjimo kalbėti apie žydus protingai, tad panašu, kad nieko gero neišeis. Juk net rinkimų metu tautininkai ir „krikščionys“ pešasi tarpusavyje…
Lietuvoje daug jaunų, išsilavinusių žmonių. Į rimtą politiką jie neina, vieni bijo liberalų persekiojimo, kiti turi geras tarnybas, treti „nenori vogti“ (taip ne vienas sakė) , ir t.t. Kiti jau patys sega liberalizmo liga, kai sava tauta, tėvynė neberūpi.
Greit lietuviai taps mažuma Lietuvoje, o baltieji nyksta visame Vakarų pasaulyje.
Kur einame? Rūpinamės tarsi gamta, o kad patys esame gyvybės forma – nesuprantame.
Stinga idėjų? Idėjų yra, nėra Veiksmo.
