Jonas Ivoška
Skaitau lietuviškus leidinius, girdžiu radijo pranešimus, žiūriu televizijos laidas – visur ,,Žemaitaitis“. Graži lietuviška pavardė. Reikia ją populiarinti. Vertinu „elitinių“ vertintojų politinius vertinimus – akivaizdžiai prisitaikėliški. Ar tai ne lietuviška?
Skaitau Konstitucinio teismo išvadas – apgailėtinai lietuviškos. (Turiu to tariamo teismo rašytinę išvadą, kad Civilinio proceso kodeksą yra priėmęs teismas, o ne Seimas.)
Klausau S. Skvernelio (beje, turinčio teisininko diplomą) samprotavimų, kad Žemaitaitis ir be teismo verdikto laikytinas kaltu. Ar ne lietuviška, nepagrįstai gavus „viršininko“ pareigybę, demonstruoti, kad ir iš neteisės atsiranda teisė, jeigu tokia viršininko pozicija?
Girdžiu aimaną, kad vaikiška slėpynių skaičiuote šiandien galima užmušti buvusią tarybinę milicininkę, ir nacionalinė teisėsauga tuo tiki. Ar tai – ne lietuviškos atjautos svetimųjų „skriaudoms“ bruožas?
P.S. Negaliu atsistebėti, kodėl tiek daug bukaprotiškumo apraiškų tenka pripažinti savosios tautos bruožais.
