Jolanta Blažytė
Į Kėdainius plūstelėjo svarbios investicijos – Kėdainių valdžia žmonėms padovanojo ružavą plaukiojantį ančiuką, kuriuo pasiplaukioti galės kiekvienas norintis, užsimokėjęs kažkiek tai eurų.
Tiesa, prie ančiuko jau kabo „pašaliniams lipti draudžiama“ užrašas , sukėlęs aštrias kėdainiečių diskusijas: kas tas „pašalinis“ ir kas tas „nepašalinis“.
Pirmasis, kaip ir pridera miesto galvai, ružavuoju ančiuku Kėdainių vandenis skrodė miesto meras, šalia pasisodinęs žaviąją tarybos narę. Žinoma, visi ten viską filmavo, fotografavo, „dėjo“ į socialinius tinklus ir spaudė „like“ – nes, nū jeigu „nepalaikinsi“, tai meras užpyks…
Žodžiu, Kėdainių valdžios pasiplaukiojimas ružavu ančiuku gavosi ne ką prastesnis pasaulinis įvykis, nei Putino važiavimas naujuoju Krymo tiltu.
Bet Joninių savaitgalio pradžia Kėdainiuose šiaip buvo tokia įtempta. Aišku tiems, kurie tik spaudė „like” po mero nuotraukomis ir nieko daugiau nei matė nei girdėjo, buvo paprasčiau. Kita gi miestiečių dalis turėjo ištverti didesnius nemalonumus – mat šeštadienį Kėdainių miestą užtvindė didžiulė smarvė. Na, ta smarvė, kuri atsiduoda tik kaimišku š… tai jau tarsi sava ir įprasta. Nu smirda ir smirda, su kuo žmogus nesusitaikysi. Sveikatai labai nekenkia, o miesto svečiams galima žmogiškai paaiškinti: „nu prisiš*kome čia mes biškį, nu bet kam nepasitaiko“.
Bet štai nuo Lifosos pusės plūstelėjo tas baisus mazuto kvapas, kuris iš neoficialių šaltinių žinomas, kaip nuodingų cheminių junginių dozė. Ir ką tokiu atveju daryti kėdainiečiams? Kur kreiptis? Juk savaitgalis ir niekas niekur nedirba.
Kėdainiečiai gi žino, kad merui skambinti šiukštu negalima – anas savaitgaliais arba plaukioja su kokiu nors ančiuku arba slankioja po kaimo vakaruškas, su vietiniais darydamas „čierkelę“. Nu renka žmogus „balsus“, ir ką dabar…. Kėdainiečiai žino ir tai, kad mero kelionė į „ten, kur įpila“ yra svarbesnė, nei musulmonų kelionė į Meką.
Taigi kėdainiečiai skambina į savivaldybę ir klausia, ką daryti, kai savaitgaliais smirda (įmonės pagavo kampą, kad teršalus geriausia pilti savaitgaliais, kai niekas nedirba)?
Savivaldybė atsako, kad reikia kreiptis bendruoju pagalbos telefonu 112. Bendrasis pagalbos telefonas atsako, kad informaciją perduos aplinkosaugininkams, bet tik tada, kai jie ateis į darbą. Kai aplinkosaugininkai ateis į darbą, tada nesmirdės, nes įmonės teršalus į aplinką pila tada, kai aplinkosaugininkai nedirba. Juk „žalioji darbotvarkė“ savaitgaliais taip pat ilsisi. Va tokia čia pas mus gaunasi matrica su visu joje integruotu ružavu ančiuku.
Bet ne viskas čia taip ir blogai. Kai kuriems Kėdainių miesto gyventojams ružavas ančiukas sukėlė tokią endorfinų audrą, kad liko nepastebėti nei mazuto, nei š…. kvapai. Štai tokia ponia Irena, kurios aiškias politines pažiūras išduoda teisingi FB rėmeliai, man net parašė: „kaip gerai, gal tas ružavas ančiukas pagaliau padės kėdainiečiams pamiršti tas nelemtas Vikondos ledų šventes, kai iš dangaus krisdavo nemokami ledai“. Kartu su ponia Irena atsidusau ir aš : nu kaip gerai, nu pagaliau, o tai tiek kankinamės su tais prisiminimais.
Į diskusiją užsuko ir Seimo narė Jurgita Sėjonienė. „A tai ne iš Krekenavos ten smirda?“, – suformavo Seimo narė milijono vertą klausimą, kaip ir pridera agentūros „viena boba sakė“ reklaminiams veidui. Seimo narei pasiūliau suburti ekspertų grupę ir pagaliau vieną kartą išsiaiškinti „kas kur ir kaip“ ir galų gale pabaigti šią š*diną epopėją.
Tuo pačiu suprantu, kad Seimo narei toks uždavinys nebus pakeliamas, tai kitą kartą pasiūlysiu pabudėti prie Kėdainių gamybos įmonių taip, kaip pastaroji budėjo prie bažnyčių, iš jų aktyviai vaikydama neskiepytus. Juk aktyviai budint, galima išgaudyti ne tik neskiepytus, bet ir iš gamyklų kaminų metamus nuodus.
Ir tuo pačiu bent mikronine dalelyte ištesėti rinkiminį pažadą „iki nukritimo rūpintis Lietuvos žmonių interesais ir spręsti jų problemas“. Taigi, problema atėjo, beliko tik nuo kėdės nukrapštyti Seimo narę – problemų sprendėją.
Ir jei jūs galvojate, kad šiame poste aš rašiau tik apie ružavą ančiuką, „čierkelę“ mėgstantį Kėdainių merą ar nuplaukusią Seimo narę, tai nėra visai taip. Čia aš rašiau apie visą Lietuvos politinę sistemą. Gal „ružavo ančiuko“ alegorija padės suprasti, kaip iš tiesų ta sistema veikia….? Ir tik supratus sistemos veikimo mechanizmus, galima bus keisti visą sistemą.
Dabar ne…. Dabar ir vėl rinksime tuos pačius, nes galvosime, kad jie yra labai „faini“ – žiūrėk ir su ančiuku paplaukioja ir „čierkelę“ padaro, o jeigu dar ir pensininkus užjaučia, tai čia jau išvis „fanfarų“ vertas gebėjimas. O sistema ir vėl mus murkdys toje matricoje, kurios veikimo principą aprašiau, pasinaudodama Kėdainių smarvės istorija.
P. S. Neseniai lankiausi Šveicarijoje ir žavėjausi toje šalyje įtvirtinta tvarka. Jeigu toje šalyje būtų įvykusi tokia smarvės istorija, kokia nuolatos vyksta Kėdainiuose ir kituose Lietuvos miestuose, tai pusė Šveicarijos valdžios šviesos greičiu jau būtų išskridusi iš savo postų. O mums tai viskas gerai.
Ir esu beveik tikra, kad netrukus kokia nors ponia Irena ar net mano kaimynė Zosė man parašys: „tai ir važiuok sau pati gyventi į tą savo Šveicariją. O mums ir čia gerai, taip kaip yra“.
Suprantu, kad gyventi š…. taip pat pasirinkimas. Nesvarbu, iš kur tas š… ateitų: ar iš valymo įrengimų, ar iš galvoje sudėliotų neuroninių jungčių.
