Jolanta Blažytė
Noriu pacituoti vieną neseniai išgirstą Advento pamokslą. Kunigas, besiremdamas Evangelija pagal šv. Matą, apibūdino mūsų visuomenę:
„Jie – kaip smėlio dėžėje sėdintys vaikai. Jie piktinasi: „Mes jums grojame, o jūs kažkodėl nešokate“, „mes jums diriguojame, o jūs kažkodėl nedainuojate“ ir pan.“
Iš tiesų, ar dar kurioje kitoje pasaulio šalyje yra tiek aukštuose valdžios ir kitos įtakos postuose sutūpusių „būtybių“, kurios pagal savo sąmonės išsivystymo lygį nelabai kuo skiriasi nuo tų smėlio dėžėje sėdinčių vaikų, apsikabinusių savo didįjį Ego ir reikalaujančių, kad visas pasaulis šoktų pagal jų dūdelę.
Pati daug keliauju po pasaulį, bet tokio mūsų taip vadinamo „elito“ tuščio susireikšminimo dar nesu mačiusi.
Kas išmokys Kiniją gyventi, jei ne mes? Kas praneš visai Visatai, kad D. Trumpo administracija yra ne tokia? Kas pakeis Gruzijoje teisėtai išrinką vadžią, jei ne mes? Kas išrinks Baltarusijai „teisingą“ prezidentą? Kas pasakys, kad JAV Kongreso atliktas tyrimas apie žalingą plandemijos valdymą yra niekinis, jei ne mes? Kas susigalvos, kad Lietuvos bukalauras, vietoj intelekto demonstruojantis auskarą nosyje, yra pats kiečiausias pasaulio mokslininkas? Aišku, kad tik mes. Kas geriausiai žino, kam priklauso Krymas? Aišku, kad tik mes. MES, MES, MES!!!!
Žinote, man tai jau panašu, kad Lietuva rimtai serga. Arba bent jau eina rimtos ligos link, kuomet nevaldomas ego transformuojasi į psichinę ligą, vadinamą paranoja. Ar dar daug liko iki tos ribos, kuomet nebegalėsime lipti į tą patį baseiną, kuriame maudėsi rusas?
Kelią, kuriuo einantis vaikiškas Ego virsta į paranoją, labai suprantamai savo knygoje “Naujoji žemė” aprašė Eckhart Tolle. Cituoju:
„Paranoja yra pernelyg didelio ego liga. Šiai ligai būdingos fantazijos, kuriomis protas stengiasi įprasminti jį slegiančią nepaliaujamą baimę. Pagrindinis tokių fantazijų elementas yra ligonių įsitikinimas, kad kiti žmonės juos persekioja, rezga prieš juos sąmokslą ir nori juos nužudyti. Tam tikrais atvejais paranojiniai įsitikinimai užvaldo ištisas organizacijas ar net nacijas.
Ego reikia kitų žmonių, kad galėtų jų bijoti ir nekęsti. Kuo didesnis jūsų ego, tuo labiau jūs tikite, kad visas jūsų gyvenimo problemas sukuria kiti žmonės. Taip pat tikėtina, kad jūs nuodijate kitų žmonių gyvenimą.
Psichikos liga, kurią mes vadiname paranoja, pasireiškia dar vienu simptomu, šiaip jau būdingu kiekvienam ego, tik paranojos atveju šis simptomas įgauna ekstremalią formą. Kuo žmogus labiau įsitikinęs, kad jį šnipinėja, persekioja ir jam grasina, tuo svarbesnis jis yra pats sau. Jis- visatos centras, apie kurį sukasi visi įvykiai, į jį nukreiptas visų kitų dėmesys. Jis yra ypatingas, nes yra nuskriaustas tokios daugybės žmonių. Tačiau savo iliuzijose jis ne tik auka, bet ir didvyris, kuriam lemta išgelbėti pasaulį ir įveikti blogio jėgas.
Kolektyvinis nacijų, genčių ir religinių organizacijų ego taip pat neretai pasižymi stipria paranoja: „mes“ kovojame prieš „kitų“ skleidžiamą blogį. Tai yra didelių žmonijos kančių šaltinis. Tokios ekstremalios kolektyvinės paranojos pavyzdžiai buvo Ispanijos inkvizicija, deginusi eretikus ir raganas, du pasauliniai karai, Šaltasis karas, komunistinės diktatūros, užsitęsęs Artimųjų Rytų konfliktas.
Kuo nesąmoningesnės yra žmonių grupės ar nacijos, tuo didesnė tikimybė, kad ego patologija peraugs į fizinę prievartą. Kai tarpusavyje bendrauja du nesąmoningi žmonės, jų argumentais dažnai tampa jėga. Nesąmoningai jie jaučia , tarsi kovotų dėl savo išlikimo ir tai atspindi jų emocijos – jie pikti, įniršę, agresyvūs. Jiems būtinai reikia laimėti, antraip jie bus sunaikinti.
Dzenbudizme yra toks posakis: Neieškok tiesos, tiesiog liaukis branginti savo nuomonę“.
P.S. Ir kol vieni „pasaulio bambos“ šlovina kitą „pasaulio bambą“, (t.y. niekam nežinomą sportininkę, dėvėjusią „teisingus“ marškinėlius), visiems, kas dar turi jėgų linkiu…. ramybės ir sveikatos. Pirmiausia – psichinės sveikatos. Ir išsilaisvinimo nuo tos paranojos, į kurią žvelgiu kaip į baisiausią žvėrį, graužiantį mūsų valstybės adekvatumo pamatus.
