Jolanta Blažytė
Dvasininkas Ričardas Doveika, sakydamas pamokslą Paberžės bažnyčioje, užsiminė, kad apie 80 proc. Lietuvos žmonių bijo kalbėti. Ir…
Ir subėgo sugužėjo…. Kaip manote kas??? Ogi kas gi daugiau, jei ne LRT faktų čekeriai.
Pastarieji gi kaip mat paneigė kun. Ričardo Doveikos įžvalgas ir net pateikė „išsamų“ „tyrimą“ apie tai, kad Lietuvoje žmonės kalba tai, kas tik jiems ant liežuvio užeina ir didesnės žodžio laisvės, nei ji yra Lietuvoje, atrodytų negali būti jokiame kitame mūsų galaktikos kampelyje. Ania??? Tik, va tyrimas tas iš 2019 metų eros.
Prisipažinsiu, kad 2019 metais aš taip pat būčiau pripažinusi, kad Lietuvoje egzistuoja visiška žodžio laisvė ir niekas niekur to žodžio neriboja. Tada pati kalbėjau daug ir dėl savo kalbėjimo sulaukdavau daugybės plojimų. Kodėl? Ogi todėl, kad mano kalbėjimas buvo patogus tiems, kurie šiuo metu visą pasaulį bando paguldyti į „teisingos tiesos“ Prokrusto lovą.
Dar 2019 m. aš nuoširdžiai tikėjau viskuo, kuo iki šiol tiki teisingų FB rėmelių nešiotojai. Pavyzdžiui, nuoširdžiai tikėjau, kad Pasaulio ekonomikos forumas yra kažkas tokio wow ir kad jo skleidžiamų idėjų suvokimas bei analizė parodo labai aukštą mano IQ laipsnį. Nuoširdžiai tikėjau, kad mokslas su visais savo moksliniais tyrimais tarnauja išskirtinai žmonių gerovei. Tikėjau, kad PSO yra visiškai nepriklausoma organizacija ir saugo mus nuo virusų, o JAV karinė pramonė – nuo arabų teroristų. Tikrai tuo tikėjau ir vienintelis nepatogumas dėl mano kalbėjimo man iškildavo nebent tik tada, kai pasakydavau, jog A. Maldeikienė būtų ne visai tinkama kandidatūra į vyriausius Lietuvos kariuomenės vadus. O visas kitas mano kalbėjimas tobulai atitiko visus „edukuoto“ ir aukštų pajamų piliečio standartus.
Tik štai driokstelėjo 2020-ieji…. Dar 2020 02 20 dieną savo FB-ke parašiau straipsnį apie tai, kad ši data yra veidrodinė ir pagal kažkokius tai mikaldų pranašavimas nuo šios datos pasaulis apsivers aukštyn kojomis, todėl gyventi teks tarsi veidrodinėje realybėje.
Taip ir nutiko. Ir mano „teisingas“ kalbėjimas staiga tapo „neteisingu“, „nemokslišku“, „kaimietiškus“, „prorusišku“ ir visokiu kitokiu „velnių apsėstu“.
Mat maždaug tuo metu į pasaulį atkeliavo kažkoks skujuotis, kurį pusryčiams suvalgė kažkoks kinietis ir tų „pusryčių“ rezultatas buvo ant visų pasaulio žmonių nosių užkabinti skudurai ir į petį suvaryti eksperimentiniai marmalai.
Tada kaip tik atsirado įtarimas, kad šioje plandemijos istorijoje yra kažkas ne visai švaru. Ir aš tada kalbėjau. Rinkau visą įmanomą informaciją ir kalbėjau – tik visiškai priešingai, nei turėtų kalbėti „išsilavinęs“ ir „aukštų pajamų“ pilietis.
Kalbėjau apie marmalų žalą, jų neefektyvumą ir apie smegenų plovimą. Tuomet į viešumą mano adresu liejosi neapykantos strėlės, o etikečių gamybos linijos nesustodamos gamino man skirtą vardinę produkciją su užrašais „vatnikė“, „kremlinė“, „žudikė“ ir t.t.
Bet aš kalbėjau, nes jaučiau pareigą kalbėti. Kalbėjau ir dėl to, kad gaudavau šimtus ir tūkstančius asmeninių žinučių su prašymais kalbėti toliau, nes kiti kalbėti bijo. Nes, va, matote, vieną iš darbo atleis, kitą žmona iš namų išvarys, o trečiam kaimynas malkų nebeatveš. Ok, galvoju, kraukite jūs tas savo malkas, o aš kalbėsiu…
Paskui atėjo tas nelemtas karas Ukrainoje. Pačią pirmą karo dieną savo FB paskyroje parašiau post‘ą su mintimi, kad jei nebus taikos, tai bus upės nekaltų žmonių kraujo. Taip ir nutiko. Tačiau tą kartą sulaukiau tiek hate‘ų, kad supratau, jog tokiuų būdu atidirbau bent kelių savo praeitų gyvenimų karmą.
Dar iki šiol esu išsaugojusi (galbūt kažkada apie tai parašysiu knygą) užkalnių koldūninės išminties kupinus pamokymus ir didžiosios LRT tyrėjos I. Makaraitytės raudas apie „kremliaus agentus“. O jeigu dar prisiminus tokią Kėdainių komjaunuolę vardu Karolina, sudarinėjusią sąrašus tų, kurie „laikina“ mano straipsnius…. O kur dar tie siuntimai paskui rusišką laivą – juos sudėjus į vieną maršrutą, gautųsi atstumas, kuris yra tris kartus didesnis, nei žemės rutulio apskritimo ilgis.
Tada supratau, kad pasaulis, į kurį atsiuntė mane angelai, yra šiek tiek panašus į palatą Nr.6. Bet vis tiek kalbėjau…
Įdomu tai, kad dėl mano užuominų apie derybinius sprendimus kilusi isterija labiausiai bujojo tada, kai Stambule vyko derybos tarp Rusijos ir Ukrainos. „Tu ką, siūlai derėtis su žudiku???“, – iš visų pakampių spygavo visažinės zosės, savo IQ stiprinančios vien tik LRT žinių pranešimais ir Espumizano tabletėmis nuo vidurių pūtimo, kurį sukelia ilgas sėdėjimas prie televizoriaus.
Bet aš tada kalbėjau. Dėl pareigos kalbėti ir dėl tų šimtų ar tūkstančių asmeninių žinučių, kuriose rasdavau padėkas už tai, kad kalbu ir skleidžiu žmonėms tikresnę informaciją. Nes kiti kalbėti bijojo… Nes jeigu kalbės, tai bus atleisti iš darbo ar žmonos išvaryti iš namų. Arba, neduokdie, apdovanoti Šurajevo ar Užkalnio rankų darbo etiketėmis su užrašu „vatnikas“.
Tada sulaukdavau tiesioginių grasinimų „užblokuoti“ ne tik mano socialinius profilius, bet ir visą verslą. Tačiau tuomet grasintojams tik parodydavau vidurinį gražiai nulakuotą nagą ir kalbėjau toliau. Nes kiti bijojo kalbėti… Nes jeigu jie kalbės, tai juos atleis iš darbo, žmonos išvarys iš namų, o kaimynas nebeatveš malkų.
Ir štai dabar LRT faktų „čekeriai“, tarsi šuniui kaulą, eilinį kartą mums numeta „tyrimą“, kuriame sakoma, kad žmonės Lietuvoje visiškai nebijo kalbėti ir kad dvasininkas R. Doveika sako netiesą. Ania??? Įdomu, kokioje realybėje gyvena tas „kromelis“ pavadinimu LRT, kuris mokesčių mokėtojams kasmet kainuoja 72 milijonus eurų. Ir kuris, siūlydamas neskiepytų gyvenimą paversi pragaru ar su visokiais „tyrimais“ bombarduodamas kitaminčių asmenines ribas, porina žmonėms apie Lietuvoje klestinčią demokratiją ir žodžio laisvę.
Ir jeigu žmonės Lietuvoje nebijo kalbėti, tai įdomu, kam tada egzistuoja toks Telegram kanalas, kuriame renkasi vis daugiau ir daugiau kalbančių „ne taip“.
Taigi, besiremdama savo asmenine patirtimi, su kun. Ričardu Doveika galiu nesutikti tik tuo aspektu, kad kalbėti bijo ne 80 proc., o visi 99 proc. žmonių. Kodėl? Todėl, kad skaičiuoti reikia tik tuos, kurie nori kalbėti „nepatogiai“. T.y. tuos, kurie mato, supranta, žino, bet bijo pasakyti – nes tada juos atleis iš darbo, išvarys iš namų ar kaimynas nebeatveš malkų.
Ir prie ko čia tie, kurie ir toliau kalba patogiai, bukai kartodami iš TV dėžės sklindančias propagandines tezes bei tikintys, kad PSO yra nepriklausoma organizacija, sauganti mus nuo visokių skujuočių ir juos lapnojančių kiniečių. Šiems žmonėms tikrai nėra ko bijoti. Jie gali laisvai kalbėti apie viską: ir apie „visuotinį gėrį“ ir apie būtinybę šaudyti neskiepytus.
