Jolanta Blažytė
Sofos planktonas pastarąsias dienas turėjo krūvą reikalų… Ne, kiaulės jie nepjovė ir vėdarų nekimšo.
Jie tik organizavo agresyvią psichologinę ataką prieš vaikinuką, kuris garsiai pasakė tai, ką norėjo pasakyti ir ko dažnai pasakyti nedrįsta kiti: „Nekariausiu. Žudyti nenoriu“.
Tuo tarpu aš, stebėdama šią situaciją, tik noriu pasidžiaugti: valio, ne viskas prarasta. Šis vaikinukas atstovauja jaunąją kartą, kuri:
– Gali ir išdrįsta pasakyti „NE“ agresyviam sofos planktonui, įsijautusiam į Visatos valdovo rolę ir sprendžiančiam, kas turi žūti, o kas ne.
– Gali suteikti „atatranką“ komandai „fas“, sklindančią iš karo kurstytojų stovyklos.
– Gali savo dainomis užgožti baubimą tų, kurie garsųjį R. Dekarto posakį „mąstau, vadinasi esu“ yra nuleidę iki gyvuliškojo „baubiu, vadinasi esu“.
– Turi aukštesnio sąmoningumo laipsnį, kuris, visų pirma, leidžia pareikalauti atsakomybės iš karą sukursčiusių lobistų ar šiaip kvailių ir neleidžia pagal „fas“ komandą lįsti į patranką bei virsti mėsos faršu.
– Skiria žodžius „tėvynė“ ir „interesai“. Ir puikiai supranta, kad Ukrainos kare „tėvynės“ taip ir nebuvo. Buvo karo lobistų interesai, pinigų plovimo schemos, tušti lozungai, „varguolių“ virsmas mėsos faršu ir turtingųjų vilos Monake. Buvo amžiaus apgavystė a la „Ukraina NATO narė“. Buvo ir kraujo upės, kurių galėjo ir nebūti.
– Žino, kas yra žodis „diplomatija“ bei lengvai identifikuoja kvailius, patikėjusius, pavyzdžiui, propagandine istorija, kaip „Ukrainos bobutė agurkų sloiku rusų dronus numušinėjo“.
– Varto ne tik USAID pinigais užkimštą žiniasklaidą, bet domisi ir nepriklausomų ekspertų, tokių, kaip Kolumbijos universiteto profesorius Jeffrey Sacks, įžvalgomis, bei sugeba atrasti priežasčių-pasekmių dėsnius.
– Supranta sudėtingus geopolitinius procesus ir nevalgo pigių propagandinių patiekalų, įdarytų buitinio lygio „išmintimi“ bei tokiais klausimais, kaip „kieno Krymas?“ ar „ką darytum, jei į tavo namus ateitų kaimynas su šautuvu?“.
– Nėra pavaldi nei svetimoms idėjoms, nei bandos lyderiams, paskui kuriuos tektų bėgti iki krūminių dantų atvėrus gerklę ir šaukiant dar sovietiniuose filmuose girdėtą šūkį „ura tovarišči“.
Taigi, mano 10 balų už drąsą keliauja šiam vaikinukui. Ir niekas man nieko neįrodys, kad yra kitaip, todėl labai nevarkite.
Beje, jau ne kartą rašiau, kad pasaulis yra tarsi suskilęs į dvi dalis: vieni tą pasaulį mato vienaip, kiti gi visai kitaip -tiesiog atvirkščiai. Šioje vietoje galima būtų panaudoti pavyzdžiui, jungistinę psichologiją, kuri nubrėžia ribą tarp pasaulio suvokimo ypatumų: vieni žmonės gyvena „išgyvenimo“ programoje, kiti gi „gyvenimo“.
Pirmieji yra prisirišę prie „negyvų“ elementų, tokių, kaip idėjos, įsitikinimai, koncepcijos, proto konstrukcijos ir pan. Tuose elementuose nėra gyvybės, kaip ir nėra tikros gyvybės tų žmonių gyvenime. Visa jų gyvenimo prasmė – išgyventi savo susuktame komforto kokone, kuris laikosi ant nekintančių įsitikinimų ar lozungų. Visa jų kūryba – tai baimių, fobijų ir netikrų priešų štampavimas. Saugūs jie tik bandoje, o savo gyvastį pajaučia tik ko nors nekęsdami ar mobilizuodami savo kūno „jungiamuosius audinius“ kokia nors kovai ar sukeldami audrą tuščioje stiklinėje tam, kad išlieti agresiją.
Antrieji gi, remiasi į „gyvus“ elementus, tokius, kaip realizacija, kūryba, santykiai, prasmė. Šie elementai nuolat kintantys, todėl ir šių žmonių energija nuolat nukreiptą į pokytį, į gyvenimo tėkmę, į kūrybą. Jiems nereikia nei priešų, nei lozungų, nei afrodiziakų – jie „gyvi“ yra tada, kai kuria, kai atskleidžia vis gilesnį savo potencialą, kai mokosi mylėti. Tai tiesiog laimingi žmonės. Be jokių „ura tovarišči“ klyksmų.
Taigi, tiesiog turime du pasaulius: tokius visiškai priešingus ir dar skirtingesnius, nei skirtųsi diena ir naktis. Gera žinia, kad kiekvienas galime rinktis, kuriame pasaulyje „reziduoti“.
Ir jei kas norite man primetinėti savo lozungus ar įtraukti mane į savo „ura tovarišči“ pasaulį, tai dar kartą paprašysiu: tiesiog atsikniskite. Neturiu jokių planų būti briliantu jūsų velnio karūnoje.
Tokių planų neturi ir šis vaikinas. Ir jei kas nors kada nors mane galėtų apginti, tai būtent jis. Ne nuo svetimų priešų, nuo savų. Šautuvą ir kerzinius batus galiu nusipirkti ir pati. O štai apsiginti nuo žemo intelekto maitvanagių, norinčių iškapoti svetimą sielą, būna sudėtingiau.
