Jolanta Blažytė
Gal kažko anksčiau esu nepastebėjusi, bet tiek visuomenėje vyraujančios agresijos, neapykantos kurstymo bei šiuo metu bujojančio kitaminčių puldinėjimo Lietuvoje, atrodo, nebuvo nuo ledynmečio laikų.
Jau vien ko vertas tas „neapykantos formuotojų“ socialinis burbulas, nuolatos puldinėjantis tuos, kurių mąstymo amplitudė išeina už „primatinių taisyklių“ ribų. Komentuodama minėto burbulo išpuolius, dažnai apsiriboju vienu žodžiu „beprotnamis“.
Įsivaizduoju, kaip šioje visuomenėje yra sunku išgyventi žmonėms, kurie tiesiog negali tylėti ir paklusti beprotnamio darbotvarkei. Ką jiems daryti?
Nemėgstu svaidytis patarimais – tai tas pats, kas ligas gydyti svetimomis tabletėmis. Netinka.
Bet pati labai žaviuosi stoikų filosofija, kurios vienas iš ryškiausių atstovų buvo Romos imperatorius Markas Aurelijus. Visada verta pasimokyti iš stipriausių epochos lyderių.
Štai viena (o jų yra ir daugiau) iš stoikų filosofijos strategijų, kaip be karo laimėti karą prieš neapykantos ir patyčių kurstytojus:
Visų pirma, reikia žinoti, kad minėtieji „palatos“ agresoriai puldinėja kitus žmones dėl to, kad ieško sau dėmesio, kuriuo palaiko savo gyvybinės energijos resursus. Jiems nepatinka, kad jūs už juos šviečiate ryškiau.
Nebūna spektaklio be žiūrovų. Būti ignoruojamu – vienas nemaloniausių jausmų. Todėl išnaudokite šį metodą savo naudai. Jeigu įmanoma, pradėkite ignoruoti tuos, kurie skelbia jus savo priešais.
Ši strategija, nors ir yra paprasta, reikalauja daug savikontrolės, nes jūs sąmoningai pasirenkate nekreipti dėmesio į provokacijas. Supraskite, kad kai kurių žmonių jėga slepiasi būtent emocinių bangų kėlime.
Yra žmonės, kurie patiria pasitenkinimą iš savo suorganizuotų provokacijų. Ir kai jūs pradedate juos ignoruoti, jūs automatiškai nuvertinate tą jėgą, aiškiai parodydami, kad jie neturi įtakos nei jūsų emocijoms, nei sprendimams. Tokiu būdu jų bandymai paveikti jus išlieka viso labo tik bandymais.
Būkite žmogumi, ištikimu savo moraliniam tvirtumui, ir nesivelkite į konfliktus. Kada jūs pradedate juos ignoruoti, jūsų protas išlaisvėja ir pradeda koncentruotis į tai, kas jums iš tiesų svarbu. Tuomet jūs sukuriate mentalinę ir emocinę erdvę tam, kad branginti kiekvieną savo gyvenimo akimirką, siekti savo tikslų, ir skirti dėmesį tam, kas yra kontroliuojama – vietoje to, kad leisti jūsų energijai nutekėti neigiama kryptimi ir skirti valandų valandas apmąstymams, kaip atsakyti į provokatoriaus išpuolius.
Toks sprendimas mus taip pat apsaugo nuo žalingų pasekmių – įtūžio ir nuoskaudų – ir didina mūsų atsparumą bei dar gilesnį savęs pažinimą. Ir tai visiškai nėra konflikto neigimas, o tik jūsų pasirinkimas neužstrigti nemalonioje situacijoje, kurią sukūrė svetimas žmogus. Eidami šiuo keliu mes tampame savo laimės architektais ir vidinės ramybės saugotojais.
Ar verta savo ramybę konvertuoti į provokatorių emocinį pašarą? Manau, kad tikrai ne…
Pamenu, kai anksčiau Starkevičius būdamas ministru jau buvo palaiminęs Visokavičiaus ir jo šaikos projektą, kuriame šie aferistai kokiose tai apleistose Pakaunės fermose planavo, neva, mailių auginti. Jau buvo dienų klausimas ir šie aferistai butų gavę finansavimą, o Starkevičiui priklausė riebus atkatas. Bet STT vyrukai, kurie vedė tą bylą, nutekino tą informaciją, kad įspėti Starkevičių. Jo draugelis “Lietuvos ryto” vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas staigiai pirmame laikraščio puslapyje atspausdino šią nutekintą informaciją ir sekančią dieną STT tyrėjai jau nebeturėjo ką veikti. O Starkevičius, pavaikščiojęs dar kurį laiką į apklausas STT spec. liudytojo statuse, po kurio laiko išlipo “sausas iš vandens”. Viskas teisėta, ponai!