Niu, tai ką gero pasakė mūsų egzzpertai ir politologai po D. Trumpo ir V. Putino pokalbio? Nu, nieko ypatingo, bet maždaug visi išlaikė panašią nuostatą: „jeigu Trumpas elgiasi ne taip, kaip mes norėtume, reiškia Trumpas pralošė“.
Taiklusis psichologas ir žmonių elgsenos tyrinėtojas O. Arestovič tokią nuostatą apibūdina, kaip vaikiško infantilumo raišką ir psichologinę gynybą, verčiančią žmones negalvoti.
Beje, iš savo pusės priminsiu, o gal ir išduosiu didelę paslaptį: infantilai niekur niekada nelaimi. Laimi strategai ir tie, kurie valdo situacijas. Be emocinių žaidimų ir su strateginiais ėjimais.
Mes tokių strategų deja neturime. Nei valstybinių sprendimų priėmėjų, nei „sisteminių“ politologų gretose. Turime mažus vaikus, kurie, pasirėmę į savo infantilią logiką bei įsivaizduojamos pasaulio bambos rolę, veda pasaulį katastrofos link.
O štai O. Arestovič išdėstytas tokių infantilų portretas:
„Kas slepiasi po šita (infantilia) logika?
Tokia logika – klasikinis infantilus realybės priėmimo modelis, kur „teisingas pasaulis“ yra tas, kuris atitinka mano norus.
Kas slepiasi po tokiu mąstymu?
1. Noras matyti supaprastintą pasaulį: „jeigu man blogai, reiškia, kažkas yra kaltas“. Vietoje to, kad analizuoti situaciją, ieškoti priežasties – pasekmės ryšių, įjungti strateginį mąstymą, žmogus paprasčiausiai suskirsto pasaulį į juodą ir baltą.
„Jeigu Trumpas nesielgia taip, kaip aš norėčiau, vadinasi, tai yra klaida“.
„Jeigu kažkas vyksta ne pagal mano scenarijų, reiškia, tai yra pralaimėjimas“.
Rezultatas: pasaulis padalintas į „gerą“ ir „blogą“, nesigilinant į sudėtingus procesus.
2. Visatos centro iliuzija: „jeigu kažkas pasaulyje vyksta, tai tas „kažkas“ turi atitikti mano interesus“.
Trumpo politika apima globalinius procesus, tačiau žmonės jo veiksmus priima per prizmę „ar tai man asmeniškai naudinga, ar ne“.
Jeigu kažkas nesutampa su jų norais, tai reiškia, kad yra „Trumpo klaida“, o ne jų siauras suvokimas.
Rezultatas: žmonės nemato, kad jie nėra pagrindiniai žaidėjai sistemoje, tačiau nori jaustis svarbiausiais.
3. Priežasčių ir pasekmių sukeitimas vietomis: „jeigu rezultatas man nepatinka, reiškia. kažkas kažką padarė neteisingai“. Kai šioje vietoje turėtų būti analizė: „Trumpas priėmė tokį sprendimą todėl, kad turi strateginį išskaičiavimą“.
Tai atjungia sudėtingų mechanizmų supratimą ir paverčia politiką „emociniu žaidimu“.
Rezultatas: vietoje realaus procesų supratimo – vaikiškas nuoskauda ir „stebuklo“ laukimas.
Ką tai reiškia?
Tai ne politika. Tai psichologinė gynyba, padedanti žmonėms negalvoti.
Tai ne analizė. Tai – emocinės reakcijos forma, kurioje nėra vietos strategijai.
O ką O. Arestovič pasakytų apie mūsų ministro D. Budrio „nurodymus“ D. Trumpui: „Visi Kremliaus reikalavimai turi būti atmesti“.
Na, turbūt pasakytų: „oi, mažas vaike, čia yra politika, o ne vaikų žaislų skyrius, kuriame tau mamytė turi nupirkti medinį buratiną“.
Deja, mūsų politikams, kurių strateginis mąstymas dar nepasiekė „O“ padalos „Y“ ašyje, reikia tik buratinų, įrodančių jų tuščią reikšmingumą sudėtingame pasaulyje. Tą patį reikšmingumą, kurio dėka Lietuva ritasi į skolas, į įmonių bankrotus, į ekonomikos neapibrėžtumą ir į vis dažniau girdimą klausimą: ar verta gyventi ir investuoti Lietuvoje?
Ir dar O. Arestovič apie mūsų UR ministrą (jau nekalbu apie p. Dovilę) bei mūsų egzzpertus pasakytų:
„Problema ne ta, kad jie klysta, vertindami Trumpą, problema ta, kad jų mąstymas neįvertina, jog realybė yra stipresnė už jų norus. Ir kol jie taip galvoja, jie visada bus svetimų sprendimų įkaitais – jau vien dėl to, kad jų pasaulio žemėlapį sudaro jų emocijų, o ne realių procesų atspindys“.
P.S. Ar jūs tikrai vis dar tikite „mokslu“ ir tuo, kad nesate svetimų sprendimų įkaitai? Jei taip tai padovanosiu jums FB rėmelį su… mediniu buratinu.
