Algimantas Rusteika
Dabar ateina rinkimų metas. Ir Rusijoj, ir Amerikoj, ir Marijos valstybėj, ir Vokietijos federacijoj bei kitose mirštančio pasaulio dar egzistuojančiose vietose bei G taškuose.
Ir viskas bus daroma tam, kad nugalėtų tie, kuriems reikia. Visų tautų likimai, Ukrainos tragedija, jūsų pajamos ir buto paskola, kurios nesumokėję gyvensit po tiltu, šlyjanti sveikata, vaikų ateitis ar kokios nors tūkstantmetės vertybės? Baikit bajerius.
Viskas bus tam, kad jie išsaugotų savo padėtį, kuri išsaugoma tik tokiu būdu, kuris veda į civilizacijos ir jų pačių pražūtį. Toks mat bukas ir primityvus, bet realiai veikiantis visų besibaigiančių imperijų dėsnis.
Panašiai buvo Romos žlugimo laikais. Dauguma matė, kur einama, bet niekas nesiėmė nieko, kas galėtų situaciją išspręsti, nes tam būtų reikėję paaukoti mažą dalelę savo valdžios, įtakos, sočių patogumų ar turtų.
Kam? Juk taip fainai galima dar metus ar tris pragyventi! O paskui kaip nors! Taip galvoja, jaučia ir gyvena narkomanas – na, dar vieną dozę, o paskui kaip nors! Na, šiandien nusipirksiu paskutinį cigarečių pakelį…
Visuomenės ir valstybių gyvenime tai veikia negrįžtamai, kaip mūsų sveikatoje. Jei šiandien nepriimsi gydymo, nepakeisi žlugdančios organizmą gyvensenos – rytoj, kai susiprotėsi, tai jau nebeveiks. Reikės kitų, daug labiau skausmingų priemonių.
O jei ir tada galvosi, kad KAIP NORS, ateis negrįžtamumo taškas. Kada jau nieko nebegalėsi pakeisti ir tik stebėsi įvykių vyksmą. Taip jaučiasi mirštantis nuo vėžio.
Grįžtam prie rinkimų – jie tikrai nulems viską. Ir visi juos neigiantys ir raginantys neiti prie to prisidėsit: o davaj, pralaimim visą gyvenimą! Nes mums taip atrodo, nes ir suvokdami, kad esam durni, vaidinsim gudrašiknius, prisiskaičiusius visokių inteligentiškų, mandrų nesąmonių ir labai protingus!
Surinksim juk daug laikų! O po to tegu viskas skradžiai, pasakysim, kad taip seniai jums sakėm ir gausim dar daugiau laikų! Sėdėsim ir gėrėsimės, gerdami kavutę kasdieninę, ania? Ir būsim niekada nesuklydę, nes nieko nedarėm. Na, tokie „Titaniko“ restorano pranašai.
Šachmatuose laimi tas, kas numato ne savo, o priešininko ėjimus. O gal pabandykim, supraskim, ką jie darys? Tie, kurie seniai yra bankrutavę ir neturi absoliučiai nei vieno argumento savo naudą parodyti esant mūsų interesu?
Jiems liko tik visuotinės grėsmės imitacija. Tam jau yra ir toliau dar labiau bus pasitelktas karas, kurio kiekvienas bijo. Kasdien jums rodys tikrą tragediją ir mirtį, kur jie bus gelbėtojai.
Ir dar daugiau žmonių tuo įtikės, ir puls tuos, kurie mato klastą, ir tuo jie labai džiaugsis. Nors jiems ir ant mirštančių, ir ant mūsų visų nusispjaut nuo aukštos varpinės.
Ir ištrauks – jau traukia po truputį – naujai seną „grėsmę“. Jau kirbėte kirba naujos virusų atmainos, kurioms įveikti prireiks naujų ribojimų. Melskimės.
Na, o jei niekas nesuveiktų, liktų sena gera diktatūra. Karinė padėtis dėl baisių grėsmių, rinkimai atidedami pilietiškiems piliečiams reikalaujant ir audringai plojant. Tą suorganizuoti – juokų darbas.
