Jonas Siaurukas
Blogai, kito žodžio nerandu
Anūkas Gabrielius
Ne tas žodis, labai blogai
Anūkas Mykoliukas
Šią rusų patarlę reiktų pritaikyti ne Rusijai, bet „Vakarams“. Todėl, kad jie elgiasi tarsi tai būtų tiesa…
Nieko nėra įdomesnio už istoriją. O moderni istorija moko, kad nebe jėga, bet žinios lemia. Atrodytų, tai nesąmonė. Ką reiškia žvalgybinės žinios, kai viskas aišku, kada kariauja šimtai tūkstančių ar net milijonai kareivių? Nieko nepaslėpsi.
Bet jau nuo Napoleono laikų, kai Izaokas Njutonas, Džeimsas Vatas, Aleksandras Volta, Antuanas Lavuazje ir daugelis kitų jau buvo sukūrę naują fiziką ir naujos technologijos galimybes, didžiojo karvedžio bandymas senais metodais laimėti jau buvo pasmerktas nesėkmei. Nes jis pražiopsojo R. Fultoną, Stalinas ir Hitleris vėliau – atominius ir kitus modernius ginklus.
O kaip su diplomatija? Juk ji kartais atstoja daugelį divizijų.
Diplomatijos srityje, po Napoleono ir Hitlerio neprilygstamo kvailumo, tiek Vakarai, tiek Rytai, Rusija, tada buvo aukšto lygio.
Kas kaltesnis – vagis, plėšikas, ar šeimininkas, palikęs savo namus neužrakintus? Kodėl taip tarsi „kvailai“ elgiamasi dažnai didžiojoje politikoje? Pasaulį valdo juk ne kvailiai…
Vienas rusas, jo pavardės neįsidėmėjau, rašo, kad A. Hitleris buvo vokiečių priešas, kažkieno tai agentas. Panašesnis į savą kvailį. Vakarams tada labai reikėjo, kad Rusija ir Vokietija kariautų, o jie, apsimetę labai taikiais, nesikištų. Tačiau daug lėmė masių psichologija. Tada visiems reikėjo karo. Tad reikėjo apgauti ne tik svetimus, bet ir savus.
Kortas šiek tiek sumaišė Stalino-Hitlerio suokalbis. Kai A. Hitleris puolė Prancūziją, Sovietija lengvai galėjo užimti Rumunijos naftos versloves. Bet kaip tada būtų reagavę „Vakarai“? Stalinas nepuolė, laukė, kol jį užpuls. Nežinojo? Šaudė savo žvalgus kaip provokatorius? O gal provokavo Vokietiją? Ir ne į nusivylimą gal buvo įpuolęs, o džiaugėsi, kai jį užpuolė „verolomno“. Tada Vakarų pagalba buvo garantuota… O naivuolis Šiklgruberis manė, kad Vakarai nesikiš…
Prieš karą Ukrainoje Vakarai kasdien kartojo, kad jie negins Ukrainos, ne NATO šalis. Rusijai labai rūpi Juodoji jūra, Krymas, tą visi suprato. Tad kas kaltesnis už karo, kurio net dabar daugelis nenori vadinti karu, o tik „plataus masto karine operacija“ , inicijavimą? Vagis, plėšikas… ar nerūpestingas šeimininkas?
Bet kiti klausimai įdomesni. Kodėl Rusija nenugali, nors gali nugalėti (juk sunku patikėti, kad Rusija silpna)?
Kai rusai kariavo Sirijoje, Rusijos politikas lietuviška pavarde pasakė: mūsų beveik visi kariai išėjo gerą karo mokyklą. Dar geresnę karo mokyklą jie išeina dabar.
Kadangi Ukrainoje gal daugiau negu pusė gyventojų yra rusakalbiai. Kas atsitiktų, jei Rusija pagaliau laimėtų ir tos dvi armijos susivienytų prieš Vakarus (Arestovičiaus stiliaus fantazijos?). Kodėl keičiama Ukrainos karinė vadovybė taip iš esmės? Ar jau vakarų ukrainiečiai visi žuvo, kaip sakė viena kareivio našlė? Z. Vaišvila uždavė gerą klausimą: kodėl buvo puolama, kai visi karo ekspertai teigė, jog puolimas gali būti sėkmingas tik turint didelę jėgų persvarą?
Deja, karuose dažniausiai žūva patriotai. Ukrainiečių tauta dar tik formuojasi ar jau susiformavo? Negalvokime blogai dabar apie rusakalbius ukrainiečius, ateitis greitai viską parodys. Gal jie jau tapo ukrainiečiais?
Jei Rusija planuoja didelį karą, tai… gal kai kas Vakaruose jo laukia? Juk kitaip sunku suprasti, kodėl nieko rimto nedaro – juk jų galimybės daug kartų didesnės, negu Rytų.
Mums belieka tik spėlioti. Ir ruoštis bent simboliškai pasipriešinti. Tikras pasipriešinimas ne nuo mūsų priklauso. Planas „B“ aiškus – didžiausias dėmesys Suvalkų koridoriui (apie tai kalbėjo A. Butkevičius), Kaliningrado sričiai.
Verta pagalvoti ir apie planą „C“ (nuo žodžio „collaboration“). Ne visi galės pabėgti, ne visi norės. Priešintis turi gerai parengti žmonės, veltui aukoti jaunimo ir šaulių gal nereikėtų. Ką reiktų išsivežti, jei tektų trauktis? Nepriklausomybės atstatymo aktus, Čiurlionio paveikslus, vadus ir seimūnus? Auksą? Tikriausiai jo nebeturime, jau prašvilptas.
Kaip rašė B.Brazdžionis gal tik laisvės ilgesį širdį, protėvių kraują ir lietuvišką kalbą. Bet ir ar daug jų beliko, jei visa tai taip sėkmingai prarandame mūsų dabartinėje „laisvėje“ net ir be rusų priespaudos.
Neseniai vienas ukrainietis pasakė, kad Baltijos ir Ukrainos tautos labai kūrybingos. Deja, ne jų valdantieji sluoksniai… Rašoma, kad karo metu Ukrainoje net pasitaiko korupcijos. Ir elgiamasi humaniškai, vakarietiškai… ir labai neišradingai.
Nejau jau suprantama, kad, jei nebus tikros paramos, jėgos, joks kūrybiškumas, joks protas, joks geras valdymas nebepadės? Siūloma sparčiai vystyti karo pramonę Ukrainoje. Bet juk įmones gana lengva subombarduoti…
Apie mūsų, buhalterių, komersantų stiliaus valdžios valdymą neverta net kalbėti. 30 metų mokyklose neugdomas nei inovatyvus mąstymas, nei tautinis patriotizmas. Gal todėl toks infantilumas politikoje, organizaciniame darbe. Kažkam reikia Lietuvos be lietuvių?
Visa viltis – Amerika. Padės valstybė, kuri pati savo sienų nebegina?
Mažesnių mažai beliko padorių valstybių pasaulyje… Gal tik koks Izraelis, Šiaurės Korėja…
Šiandien kalbėjau su viena Lietuvos patriote žemaite. Ji pasakė, kad labai myli savo šalį, savo tautą. Net bando kurti dar vieną naują partiją… Ar ne per daug tų partijų? Ar pajėgs jos susiburti į Laisvės Atkūrimo Frontą?
Beveik kiekvienas lyderis nori savo vadovaujančio krėslo. Sako, kad net Nida Vasiliauskaitė kuria savo partiją… „Antroji Lietuva“? Ji jau yra, dabar.
