Jei prisimenate, tai paskutiniais mėnesiais ne kartą girdėjote pranešimus, gal tik neatkreipėte dėmesio, kad vienas,o po to ir kitas Valstijų pilietis kažkokiu būdu pralindo pro Baltuosius Rūmus supančią ir Prezidento Obamos ramybę saugančią tvorą. Gal iš meilės, gal į svečius, o gal ir su piktais kėslais.
Atvirai kalbant, nesuprantu. Kaip kažkas gali prasmukti pro apsaugas, kurių, manau, ne viena ir ne dvi. Pagaliau, iš kur svetys gali žinoti, ar Prezidentas ovaliame kabinete, ar miegamajame, ar kokiame nors labdaros vakarėlyje? Pas jo žmoną tikriausiai jis nėjo?Priešingu atveju toks bandymas neturi jokios prasmės. Jei jau sėsti už tokį pažeidimą, tai nors už Prezidento rankos pabučiavimą ar kokios peticijos įteikimą, o gal bent jau išgąsdinimą. Dabar nei iš šio, nei iš to perlipa per tvorą, dar, berods, dienos metu ir bando patekti vidun. Ne,čia kažkas ne taip.
Amerikiečių CŽV, FTB ir kitos slaptosios organizacijos, kurių galimai net patys piliečiai skaičiaus nežino, visada garsėjo puikiu gebėjimu blefuoti. Gal tai – jų darbas?
Sakote, nepanašu? Nesutinku. Paskutinį dešimtmetį jų sukurti ir įgyvendinami scenarijai labai jau primityvūs. Gal iš tingumo, gal iš mandrumo, bet visuose pasaulio įvykiuose, kurių šių organizacijų blūdai imasi, tuoj gali pastebėti kyšančias amerikiečių ausis. Įvykiai Baltųjų Rūmų teritorijoje taipogi kvepia primityvizmu.
Beje, tuo amerikiečiai visada ir skyrėsi nuo Maskvos KGB ar dabartinės FSB. Šie, jei jau ko nors imasi, tai įrodyti, kad ten jie – beveik neįmanoma. Nepadeda nei slapti agentai, nei šnipinėjantys orlaiviai, nei kosmoso palydovai. Jei rusai sako, kad jų ten nėra, vadinasi, nėra. Gali ieškoti, raustis, milijardus sukišti, bet įrodymų nesurasi.
Tenka gudrauti bei tuos įrodymus sukurpti.Tačiau, kai tik tie sukurptieji pasiekia viešumą, jie pasirodo besantys tokie pusfabrikačiai, kad net eilinis blogeris, kurių dabar priviso kaip karo metais blusų, lengvai iššifruoja. Tiek to, tešifruoja, bet jis, rupūžė, internete tą naujieną patalpina.Taip doleriai šuniui ant uodegos ir nueina, taip biudžetas bei įvaizdis ir kenčia, o valstybės skola ne dienomis, bet minutėmis didėja, didėja, didėja…
Suprantama, patys amerikiečiai jau nuo gero gyvenimo visai dirbti nebenori, o tie, kurių šimtais tūkstančių kasmet į šalį įsileidžiama ir jais būtinos valstybės veiklos skyles užkamšoma, jų išskirtinumo nesupranta. Jie uoliai stengiasi atlikti gautas pareigas, bet negali pakilti iki reikiamo civilizacijos lygmens, todėl ir demonstruoja primityvizmą.
Kaip kitaip, sakysim, po 2001 metų rugsėjo 11 įvykių galima įvardinti laiškų, neva su juodlige užkrėstais milteliais, siuntinėjimą? Pamenate, buvo toks aliarmas ant viso pasaulio, kad nukreiptų dėmesį nuo pagrindinio įvykio?
Sakykite, kam Rusijoje, ką ten Rusijoje, kad ir pas mus Lietuvoje, tokia kvailystė šautų į galvą? Už tokį sumanymą, tokį scenarijų net pačio užkampiausio teatro režisierius netektų darbo.
Todėl aš ir galvoju: jei tie įsibrovimai š Baltuosius rūmus tikrai buvo, tai arba visą sargybą kartu su jų keturkojais draugais privalu daboklėn susodinti, arba jie buvo tų pačių tarnybų organizuoti. Tačiau sargyba ir toliau eina savo pareigas, vadinasi, galima įtarti tai, kas vadintina provokacija.Tada jau darosi įdomiau! Tada jau iškyla klausimas: kam viso to reikėjo? Į tai atsakyti – sunku, bet ir smegenims mankšta – sveika.
O jei jau rimtai, tai paskutiniu metu susidaro toks įspūdis, kad JAV Prezidentas vengia savo pareigų arba jam neleidžiama jų vykdyti. Galimai pačiose Valstijose įvyko toks „minkštas“ perversmas ir sprendimus priima nebe Obama, o, sakysim, viceprezidentas su svita?
Sakote, kvaištelėjau? Duok Dieve, bet jų žiniasklaida sistemingai puola ir puola pirmą savo šalies asmenį. Piktinamasi, kad vietoj valstybinių reikalų, sakysim, septynias valandas vieną dieną, dvi – kitą dieną ir taip toliau – žaidžia golfą. Ir net nuotraukos talpinamos.
O gynybos ministro pašalinimas? Nelauktas, netikėtas, bet atstatydinimas. O juk tai – vienas svarbiausių valstybės postų.
O Rusijos užsienio reikalų ministro Dūmoje paatviravimas, kai jis atkartoja pokalbį su Dž. Kerry, kuris į klausimą, kaip reguoti į paskutinius Obamos pasisakymus Rusijos atžvilgiu, lengvai atkirto: „Ai,nekreipkite dėmesio“?
Ne, vyriausias rusų diplomatas, kuris garsėja pasaulyje kaip vienas talentingiausių, gandų Dūmoje nepasakoja ir be reikalo nepliurpia. Jis niekada atvirai nieko nepasakys,bet toks antausis kolegai neabejotinai turi savo prasmę.
Labai nedaug žiniasklaidos tai bandė paaiškinti rusų noru sukiršinti amerikiečių valdančiuosius tarpusavyje, kiti šios temos visai nelietė.
O jei viskas ne taip? Jei Lavrovas, aiškindamas parlamentarams tarptautinės padėties subtilybes, taip juos perspėjo, jog iš Obamos nebėra ko tikėtis, nes supervalstybės politiniame olimpe įvyko rimti, neviešinami pokyčiai ir tikrumoje jam nebeleidžiama pilna koja eiti savo pareigų?
Tada būtų galima paaiškinti, kodėl tarptautiniuose samituose Pekine, o vėliau ir Australijoje, JAV Prezidentas atvirai demonstravo nenorą susitikti ar net kalbėtis su Putinu. Žiniasklaida tai pristatinėjo kaip bausmę Rusijos Prezidentui, bet galėjo būti ir visai kitaip: Obamai tokie susitikimai – pavojingi.Anas – buvęs žvalgybininkas, pakaktų keleto sakinių, kad realiai įvertintų padėtį. O gal taip ir įvyko kokiame užkulisyje? Juk ne veltui jis, lyg padrąsindamas, paplojo vienu metu jam per petį.
Juk ir avinui turėtų būti aišku, kad, sakysim, Vokietijos ar Prancūzijos vadovai, susitikę su Rusijos Prezidentu atviram pokalbiui, ne tik reitingų neprarado, bet atvirkščiai.
Šitokios tarptautinės įtampos metu valstybės, kuri save laiko pasaulio bendrijos lydere, vadovas demonstruoja pasipūtėliškumą, vietoj to, kad sėstų už stalo rimtų ir labai būtinų reikalų spręsti. Kai milijonų, o gal ir milijardų likimas kabo ant plauko, šis, matyk, dantis viešumoje demonstruoja. Gal todėl Putinas, supratęs visą padėties Australijoje keblumą, spjovė ir namo anksčiau laiko išskubėjo?
Beje, žiniasklaida tyli, bet, sakysim, Turkijos Prezidentas visai į tą susitikimą neatvyko, o ir anksčiau laiko ne vien Putinas sparnus pakėlė.
Jeigu taip galėtų būti, tai ir tuos viešus įvykius prie Baltųjų Rūmų būtų galima pateisinti. Jais išsprendžiamos bent jau dvi rimtos problemos: pirma, Prezidentas perspėjamas, kad kitą kartą gali „nepavykti sulaikyti“, todėl pats privalo rimtai apie savo ir savo šeimos ateitį susimąstyti. Antra, visuomenei turi būti visiškai aišku ir suprantama, kodėl valstybės galvos rezidencijos apsauga sustiprinama – tik nepasakoma, kad ne todėl, jog panaikintų net mažiausią tikimybę kam nors per žalią pievelę rūmus pasiekti, bet todėl, kad Baltuosiuose Rūmuose gyvenantiems nekiltų kudlotos mintys ką nors nepageidaujamiems asmenims perduoti.
Suprantu, kad absoliučiai daugumai skaitančių, o ir man pačiam, tai atrodo neįmanoma, bet… Ar kada nors kas nors tikėjo, kad galima padegti savo pačių parlamento pastatą ar iš tankų jį sušaudyti? Bet juk tai jau – istorija. Ir tokių neįtikimų dalykų daug aptiksime jos vingiuose.
Obama – Nobelio taikos premijos laureatas, todėl stengiasi išvengti stambaus karo, o jis verkiant tam tikriems sluoksniams reikalingas. Be to, jis – juodaodis, ant jo galima visus šunis sukarti ir taip viešai pademonstruoti demokratijos aukštumas ir kitos rasės kai kuriuos negebėjimus. Daug ką galima išspręsti, jei jį Baltųjų Rūmų pastate „minkštai“ įkalintų.
Aišku, aš pats tuo netikiu ir neteigiu, kad būtent tokie įvykiai galimi demokratiškiausioje iš demokratiškiausių valstybių, bet kai matai, kaip žmonija slenka link prarajos, kaip mūsų Jos Ekscelencija ruošiasi lyg ir karui su kaimynais, o šie – branduolinė supervalstybė, kai nebematai nė vieno Vakarų didžiųjų valstybių vadovų tam besipriešinančių, o JAV Prezidentas septynias valandas per dieną žaidžia golfą, gali kažin ką pagalvoti…
