J. Ivoška. Institucinis absoliutizmas – būdas nužmogėti ar valdysenos forma?

Putinistų Rusija žmonių užzombėjimo lygiu kelia jau ne nuostabą, o pasibaisėjimą. Matymas nesamo ir nematymas esamo tam tikromis aplinkybėmis gali pagrįstai kelti žmogaus, kaip mąstančios būtybės, realumą. Bandant suprasti kritiško mąstymo ribinius slenksčius ir jų lūžio priežastis, norom – nenorom peršasi priežastinių ryšių paieška: kas žmonių mąstysenoje vyksta ne taip, kad ištisos tautos (su mažomis išimtimis) praranda objektyvios tikrovės jausmą?
Tenka susidurti su nuomone, kad rusai taikų kaimynų sugyvenimą supranta tik baimės pagrindu: jeigu kaimynas manęs nebijo, tai jis man yra potenciali grėsmė. Dėl to nebijančio kaimyno artumas galimai rusus verčia gyventi baimės sąlygomis. Alternatyva gyvenimui baimėje – elgtis taip, kad kaimynas tavęs bijotų.
Kiek ši koncepcija pagrįsta rusų tautine savimone, kilusia iš tautos istorinės patirties, galima tik spėlioti, tačiau ją suabsoliutinti ar visiškai atmesti vargu ar būtų teisinga.
Visgi žmonių priešiškumą vienų kitiems kildinti vien iš nacionalinių savitumų nebūtų logiška, kadangi pakanka priešiškumo ir kiekvienos tautos viduje. Todėl peršasi išvada, jog žmonių priešiškumą gimdo ydingai organizuojama tautos valstybinė valdysena.
Sunku nuneigti faktą, jog prigimtiniai valstybės subjektai yra jos piliečiai. Bendriems piliečių reikalams tvarkyti (tam tikroms viešosioms funkcijoms atlikti) sutartiniais pagrindais sudaromos institucijos. Šių sutartinių abstrahuotų darinių veiklieji subjektai taip pat yra piliečiai, tačiau jiems suteikiamas specialusis – pareigūno statusas (nepaisant sąlyginio skirstymo į pareigūnus ir tarnautojus). Tuo būdu neinstitucinis pilietis, nuolatinai nebūdamas viešuoju subjektu, savitai netenka valstybingumo požymių, o institucija tampa suabsoliutinta valstybės dalimi jai suteiktos funkcinės kompetencijos ribose.
Kadangi nėra valstybės nei tarp institucijų, nei virš institucijų, o tik instituciniu pavidalu, neinstituciniai piliečiai, tik epizodiškai dalyvaudami valstybės valdysenoje, valstybingumo praktikoje tampa savita valstybės priešingybe. Tuo būdu susidaro skirtingų galių pilietiniai dariniai, kurie nuo tautų valstybingumo ištakų įprastai vadinami valdžia ir valdiniais (paprastais žmonėmis). Institucinių piliečių (pareigūnų) dirbtinis sureikšminimas, įvedant vienpusę kontrolės kryptį (tik pareigūnai vykdo neinstitucinių piliečių kontrolę), ilgainiui virsta arba pilietine priešprieša, arba institucinių subjektų diktatūra.
Jeigu kuri nors institucija (karalius, caras, fiureris, neribotų kadencijų prezidentas) įgauna kultinį pavidalą, pilietinė dauguma informaciniais štampais stumiama iš kritiško mąstymo sąlygų ir ilgainiui virsta užzombinta mase.
Siekiant išvengti tautos savivaldoje institucinio absoliutizmo su masinio nužmogėjimo padariniais, būtina įtvirtinti konstitucinę piliečių kontrolę visoms sisteminėms valstybės institucijoms, nepriklausomai nuo jų funkcinės paskirties (teisėkūrinė, vykdomoji, teisminė). Pilietinė valdysena priimant sprendimus ir užtikrinant sistemingą institucijų kontrolę (referendumai, tautos atstovų rinkimas ir atšaukimas, priimtų aktų konstitucingumo kontrolė neinstitucinių piliečių iniciatyva), atrodo, – vienintelė visuomenės kritiško mąstymo išsaugojimo sąlyga.