Jonas Ivoška
–Ar jau apsisprendei, už kurį kandidatą balsuosi prezidento rinkimuose? – paklausiau inteligentiškos išvaizdos savo kaimyno. Jis man išdidžiai pareiškė, kad jokiuose rinkimuose nedalyvauja, nes beveik visi, priėję prie viešųjų išteklių, vagia tautos uždirbtas lėšas arba jas švaisto be jokios naudos bendram reikalui. Kaip uogomis ant torto jis savo argumentus papuošė čekiukų skandalo savivaldybėse ir Seimo narių gobšavimo, pasisavinant darbui Seime gautas priemones, pavyzdžiais. Nedalyvavimu rinkimuose kaimynas puikavosi kaip garbingu savo elgesiu, nes taip jis esą neprisidedąs prie „vagių šaikų“ atsiradimo.
Nors bandymai pakeisti kieno nors įsitikinimus, kad ir svariais argumentais, retai būna rezultatyvūs, tačiau šį kartą ryžausi leistis į debatus, padovanodamas pašnekovui tik ką iš leidyklos man atvežtą monografiją „Pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindai“. Kadangi leidinyje gana koncentruotai atskleistas pilietinės visuomenės valstybingumo modelis ir pakanka skaityti tik kas antrą puslapį (knygelės turinys pateiktas lietuvių ir anglų kalbomis), pašnekovas pasižadėjo įveikti susipažinimo su knygelės turiniu „užduotį“.
Nesitenkindamas būsimu pokalbiu po pasiskaitymų, neiškentęs ėmiausi emocinės nedalyvavimo rinkimuose kritikos. Nevyniodamas į vilnas, nedalyvavimą rinkimuose įvardijau kaip aplaidų žmogiškų silpnybių suvešėjimą:
„Juk nereikia išskirtinio talento, kad suprastum, jog esant piliečių nekontroliuojamam šalies valdymo modeliui, palikimas esamos netvarkos, abejingai leidžiant įžūliajai ir godžiajai mažumai savanaudiškai disponuoti visos tautos viešaisiais ištekliais, yra amoralus pataikavimas savęs ir artimųjų apgaudinėjimui. Maža to, tai gyvenimas praskolinant mūsų vaikų ir vaikaičių ateitį. Neiti balsuoti arba nebalsuoti už permainų šalininką tais motyvais, kad vargiai jis gaus balsų daugumą ir mano balsas bus mažumoje – žmogaus bukumo, bailumo ir tingumo išraiška. Nesuvokimas, jog po gulinčiu akmeniu vanduo neteka – apgailėtinas bukumas, slapstymasis nuo naujų iššūkių – bailio savybė, pasyvus nuolankumas, taikstantis su viduramžiškai primityviu valstybingumu – tinginio bruožas“.
Iš kaimyno veido išraiškos negalėjau nuspėti mūsų pokalbio pasekmių, bet rytojaus dieną jis paprašė dar dviejų mano knygelių (supratau, kad ne sau) ir tepasakė tiek: „Įtikinai, balsuosiu ir jau žinau už ką“.
