Neramiai prasidėjo šie 2016-ieji metai. Tiesą pasakius, neramūs buvo ir istorijon nugrimzdę. Įtampos, priešpriešos nė kiek nesumažėjo, o ir pagrindinės geopolitinės problemos, kurios iš šalies ir atrodo įgavusios kažkokius apgaulingo stabilumo simptomus, niekur nedingo, o atskirais atvejais tapo net dar painesnės.
Matyt, kitokios pradžios ir nereikėjo tikėtis. Nežiūrint į tai, kad spartus technologijų vystymasis sukūrė iliuziją sumažėjusios ir sumenkusios erdvės, planetos dydžiai realiai nepakito ir žmogiškasis pasaulis vis dar išlieka plačia kalbų, kultūrų, tikėjimų mozaika.
Neatrodo, kad artimiausiais dešimtmečiais jis gali virsti vieningu ir vienodu dariniu. Atvirkščiai, nuo antro šio šimtmečio dešimtmečio pradžios, kai kurių išsvajotas „globalaus kolūkio“ projektas patiria vis didesnius bei spartėjančius vidinius nacionalinius smūgius ir atskirais atvejais jau realiai galima įžvelgti vis labiau besiplečiančius įtrūkius.
Dar daugiau, atrodo, kad ir dalis to projekto sumanytojų ima suprasti, jog šiandieninės jų galios nepakanka galutiniam tikslui pasiekti. Bent jau tokiame piešinyje, kuris prieš daugelį dešimtmečių susiformavo jų pirmtakų galvelėse.
Praėjusi savaitė, nors mūsuose tai liko lyg ir menkai pastebėta, paženklinta keletu labai svarbių ir, galima sakyti, net sensacingų įvykių.
Užsienio spaudoje pasirodė pranešimai, kad vasario 12 dieną, jau rytoj, Havanos (Kuba) tarptautiniame oro uoste įvyks Popiežiaus Pranciškaus ir Visos Rusijos Patriarcho Kirilo susitikimas. Tai – pirmas tokio pobūdžio įvykis po 962 metų. Būtent 1054 metais įvyko didysis krikščionių bažnyčių skilimas. Nors tuomet pravoslaviškosios krypties bažnyčios galva buvo, simboliškai tebėra ir šiandien, laikomas Konstantinopolio (Stambulo) Patriarchas, bet po osmanų užkariavimų reali pravoslaviškos bažnyčios jėga ir valdžia – Rusija. Iki šiol niekada šių bažnyčių vadovai nebuvo susitikę.
Beje, dabar jau patvirtinta, kad toks susitikimas galėjo įvykti dar praėjusio šimtmečio pačioje pabaigoje Austrijoje. Tuometiniai bažnyčių vadovai Popiežius Jonas Paulius II ir Patriarchas Aleksiejus II buvo suderinę ir laiką, ir vietą, bet paskutinėmis dienomis susitikimą atšaukė. Oficiali priežastis – nepavyko susitarti dėl bendrosios deklaracijos teksto. Galbūt taip, o gal iškilo kur kas gilesnės problemos,sakysim, ženkliai pakitusi tarptautinė padėtis – įvykiai Jugoslavijoje?
Paskelbtasis susitikimas, atrodo, tikrai virs realybe, nes Maskvos ir visos Rusijos Patriarchas jau sėdo į lėktuvą, ir neabejotinai įeis į pasaulio istoriją. Ar tai atneš ženklius pokyčius dviejų bažnyčių bendradarbiavime, suartėjime – nežinia, bet vien tai, kad pagaliau jis įvyks leidžia tikėtis gilesnių posūkių.
Apie ką bus kalbama, kas bus tikrumoje sprendžiama ir dėl ko susitarta, jei susitarta, mes vargiai kada sužinosime, nors viešumai galimai ir bus pateiktas koks nors abiejų pasirašytas dokumentas. Tačiau susigaudyti bažnytinių debatų užkaboriuose net pasaulietiniams diplomatams – per sunki užduotis. Ten vyrauja tūkstantmečiais nugludintos protokolinės keistenybės, kurias suprasti ir įvertinti gali tik savi specialistai.
Šiandien žinoma tik tiek, kad abu kalbės savo gimtosiomis kalbomis (ispanų, rusų), o jiems talkins pora vertėjų. Atrodo, nebus jokių bendrų maldų, kol kas niekas neprognozuoja ir jokių galimų nukrypimų nuo protokolinių susitarimų.
Daugeliui kelia nuostabą, kad susitikimas vyks taip toli nuo Europos, absoliučiai beveik neutralioje teritorijoje.
Pravoslaviškoji pusė tokį pasirinkimą aiškina Patriarcho noru surasti tokią vietą, kuri neprimintų didžiojo skilimo istorijos.Galbūt, bet galimai šitai susieta su kuo didesniu saugumu bei slaptumu?
Dėl suprantamų priežasčių tai negalėjo įvykti nei Vatikane, nei Rusijoje, o šiandieninė burbuliuojanti Europa – nelabai, matyt, tinkama vieta. Be to, abu bažnyčių vadovai tuo pat metu keliauja ganytojiškų kelionių į Ameriką, o Kuba – lyg ir tas taškas, ta kryžkelė, kurioje galima trumpam stabtelėti. O ar gali būti geresnė vieta, garnatuojanti slaptumą?
Vargiai reiktų abejoti, kad šis susitikimas yra daugiau politinis nei religinis. Popiežius be bažnyčios vadovo titulo dar laikomas ir Vatikano valstybės galva. Kirilas, nors formaliai neturi jokios pasaulietinės valdžios skeptro, bet jo įtaka Rusijos valdantiesiems yra ganėtinai didelė ir svarbi. Dar daugiau, matyt, padėtis globalioje erdvėje tampa vis pavojingesnė ir tai verčia skubiai, atmetus visas religinių nesutarimų plonybes, imtis aktyvių veiksmų.
Nors Popiežius ir yra valstybės galva,Vatikano niunciatūrų surasim visose pasaulio dalyse, katalikų bažnyčios tikinčių penkiuose žemynuose priskaičiuojama arti milijardo, o pravoslavų pasekėjų – beveik tris kartus mažiau, iš tikrųjų Romos sosto galia nebėra tokia įspūdinga ir didelė.
Atvirkštiniai procesai stebimi pravoslaviškoje krikščionybės šakoje. Beveik septynis dešimtmečius ujama ir pirmame etape visais būdais naikinama bei plėšiama, po TSRS griūties jinai išsitiesė ir atgimė. Šiandien už jos pečių – visa didžiulės Rusijos valstybės galia ir tuo ji yra pranašesnė už Vatikaną, nes tarptautinėje aplinkoje vykstantys pokyčiai virsta vis didesne grėsme ne tik pasaulietiniams režimams.
Dabarties Europa, kuri jau manėsi savo vystymuisi pažengusi taip toli, jog lengvai gali numoti į šimtmečiais kurtas krikščioniškasias religines moralines normas, siūlydama mainais kažkokias „vakarietiškas vertybes“, su siaubu stebi kaip į jos dabartines sienas vėl beldžiasi jauniausia judėjiškos pasaulėžiūros pagimdyta tikėjimo sesė, reikalaudama atidaryti ir užleisti jai vietą. Daugeliui atrodo, kad radikalusis islamas jau atakuoja iš visų pusių ir jo pagrindinis tikslas – visiška pasaulio islamizacija.
Taip, islamo pasaulis, priešingai nei krikščioniškasis, nepaisant aikvaizdaus susiskladymo, neprarado savo solidarumo. Jis nepripažįsta sienų, o musulmonas jaučiasi tarsi namie visur, kur išpažįstamas Alachas. Tai – beveik milijardas žmonių. Trisdešimt penkiose valstybėse šio tikėjimo pasekėjai sudaro daugumą, dvidešimt aštuoniose jis paskelbtas valstybine religija. Šiandieniniame pasaulyje tai – vienintelis tikėjimas, kuris siekia plėtros, kuris nebeišsitenka savo įprastose teritorijose. Deja, bet ne jis dėl to kaltas.
Multikultūrizmas, kurį taip neseniai visa gerkle plačiai reklamavo senosios Europos galios, ėmė rodyti savo dantis. Ar galėjo būti kitaip, kai žmogus paverčiamas tik viena iš taip vadinamos ekonomikos sudedamųjų dalių – darbo jėga arba vartotoj? Kai jis privalo keliauti paskui kažkieno sumąstytus finansinius srautus, kurie svetur, o ne nuo seno jo gyvenamoje vietoje, kuria darbo vietas? Kai iš jo atimama žemė, kurioje jis jaučiasi ganėtinai saugiai? Kai taip vadinama liberalioji idelogija, kuri naikina sienas, valstybes, gimines ir šeimas, brukama visur ir visai galimais būdais?
Anksčiau ar vėliau svetimų kultūrų, svetimų tikėjimų besiplečiančios diasporos vakarietiškų valstybių nacionalinėse terpėse turėjo susidurti tarpusavyje. Tai dabar jau tapo akivaizdžia ir beveik neišvengiama realybe. Tuo labiau, kad Vakarai, kurie šimtmečius savo gerovę ar vadinamąją pažangą rentė apiplėšinėdami kitus regionus, taip ir nesugebėjo pasiūlyti septynių milijardų žmonių bendrijai vienodo vystymosi ir sąžiningos konkurencijos modelio.
Deja, bet šitą tikrovę bandoma nutapyti kažkokiomis likiminėmis tarpreliginių ar net tarpcivilizacinių susidūrimų spalvomis, paslėpti po dirbtinai suręsto radikalizmo vėliava, todėl senajam krikščioniškam ir net judėjiškam tikėjimui iškilo reli grėsmė. Manau, kad tai ir yra ta pagrindinė priežastis, kuri po beveik tūkstančio metų nesutarimų verčia katalikus ir pravoslavus ieškoti santarvės.
Paprastai tarptautiniuose vyksmuose sutapimų nebūna, todėl man neatrodo keista, kai šis pranešimas apie dviejų galingų krikščioniškųjų šakų lyderių susitikimą pasirodė praėjus parai po to, kai Rusijoje apsilankė ir su Putinu kalbėjosi vienas garsiausių ir įtakingiausių globalios geopolitikos specialistų – Kisindžeris. Aš apie jo asmenį jau rašiau, todėl nesikartosiu. Daug įdomesni jo vieši pasvarstymai apie dabarties JAV ir Rusijos santykius bei globalias grėsmes:
„JAV ir Rusijos šiandieniniai santykiai – kur kas blogesni nei dešim metų atgal. Juos galima įvardinti kaip blogiausius per visą laikotarpį po „šaltojo karo“. Abiejų šalių pasitikėjimas nusilpo ir jį pakeitė konfrontacija.
Jei JAV priėmė „šaltojo karo“ pabaigą kaip tradicinio tikėjimo demokratija patvirtinimą, tai Rusijai, turinčiai sudėtingą istoriją, svarbiausia išliko savo pačios saugumas.
Kai saugumo sienos persikelia nuo Elbės beveik pusantro tūkstančio kilometrų Maskvos kryptimi, rusiškajame požiūryje į tarptautinę tvarką neišvengiamai turėjo atirasti strateginis komponentas. Dabarties pagindinė užduotis – sujungti tuos du geopolinius ir teisinius išmatavimus į vieną koncepciją.
Paskutinius 70 metų vienaip ar kitaip užsiiminėjau rusų ir amerikiečių santykiais. Aš dalyvavau sprendimus priimančių centrų veikloje, kai iškildavo pavojus, ir bendrose diplomatinėse šventėse, kai juos bendromis pastangomis pavykdavo likviduoti. Mūsų valstybėms ir pasaulio tautoms reikia kur kas tvirtesnės perspektyvos.
Aš – už dialogą, kuris sujungtų mūsų bendrą ateitį, o ne gilintų mūsų konfliktus. Aš manau, kad tai – įmanoma. Tam pirmiausiai reikia abiem pusėm įprasti gerbti gyvybiškai svarbias vertybes ir vienas kito interesus.
Šias problemas galima išspręsti tik tokiu būdu, jei Vašingtonas ir Maskva, Baltieji Rūmai ir Kremlius bus pasiruošę peržengti per savo nuoskaudas ir nepasitenkinimus, perstos galvoti, kad juos apgaudinėja ir persekioja bei atsakys į tuos milžiniškus iššūkius, kuriuos kelia mūsų šalims ateinantys metai.“
Kisindžeris ir Bzežinskis – dvi vieno medalio pusės, tačiau paskutiniais metais JAV, o kartu tai primetama ir visam vadinamajam Vakarų pasauliui, dominuoja pastarojo (Bzežinskio) skelbiama „agresyvios sulaikymo strategijos“ teorija. Kad Kisindžeris, būdamas garbingo amžiaus, bet labai įtakinga globalios geopolitikos projektavimo figūra per paskutinius mėnesius ėmėsi atviros ir aktyvios veiklos, leidžia tvirtinti, jog Obamos administracijos vykdoma agresyvumo politika tarptautiniuose santykiuose atvedė į aklavietę ir tolimesnis kelias sąlygotas galimu dviejų jėgų susidūrimu. O tai nešvengiamai sukeltų pasaulinį konfliktą, kuriame sudegtų ir abi dabartyje konfrontuojančios jėgos. Todėl Kisindžeris viešai siūlo Vašingtono administracijai pasiieškoti patarėjo, kuris puikiai išmanytų rusų klausimus ir galėtų tapti „tiltu“ tarp JAV ir Maskvos.
Pasakius nediplomatine kalba, ši asmenybė siūlo atsisakyti veikti pagal Bzežinskio požiūrį ir priimti jo siūlomą „dialogo paieškos“ kelią. Pripažinti susidariusią realybę globalioje erdvėje.
Nors daugelis šį įvykį komentuojančių įvardija geopolitikos patriarchą kaip Vašingtono pasiuntinį, aš būčiau linkęs atmesti tokio įvaizdžio kūrimą. Kisindžeris niekada nebuvo, nors tiesiogiai užėmė svarbias valstybines pareigas dviejų JAV Prezidentų administracijose, realiai kurios nors politinės jėgos atstovas. Jis atstovauja daliai kur kas galingesnių jėgų ir šios, matyt, dabartyje yra ganėtinai sunerimusios. Abejotina, ar „šiandienos muziką užsakančios“ jėgos, kurioms dirba Obamos administracija, įsiklausys į viešus šio milžinišką patirtį turinčio judėjo raginimus. Nors nerimas, atrodo, plečiasi ir kompromiso šalininkų didėja.
Galima tik nuspėti, kad Kisindžerio ir Putino pokalbis buvo sėkmingas ir viltingas, todėl būtina, kad tiesiogiai ar netiesiogiai į kompromiso paieškos kelią įsijungtų kuo daugiau žinomų ir įtakingų jėgų. Gal todėl ir praėjus parai po šio susitikimo pirmiausia Maskva patvirtino abiejų religinių vadovų istorinį susitikimą įvyksiant.
Bėda ta, kad paties Vašingtono politiniuose užkulisiuose chaoso nė kiek ne mažiau nei viešoje geopolitinėje erdvėje ir neatrodo, kad perspektyvoje kandidatuojantys į Obamos vietą galėtų ką nors pakeisti. O tai jau – tikrai pavojinga.
Kodėl vis tai vyksta ir kam to reikia – atskira tema. Dar kartą drįstu pakartoti, kad joks tariamas įgimtas agresyvumas čia niekuo dėtas. Viskas slepiasi kur kas giliau. Apie tai – kiek vėliau.
