Vyriausybės sudaryta darbo grupė, kuri gegužę turi pateikti Lietuvos energetikos strategiją, iš esmės privalo atsakyti į svarbiausius klausimus, išspręsti pagrindinę lygtį: koks energetikos derinys Lietuvai būtų palankiausias, kokį optimalų energetikos derinį pasirinkti Lietuvai per artimiausius dešimtmečius, kad jis galėtų užtikrinti didžiausią valstybės konkurencingumą. Taip pat nuspręsti, kokias energijos rūšis plėtoti, kokiais principais ir kokį kiekį energijos gaminti ar pirkti, kad būtų naudingiausia mūsų valstybei ir jos žmonėms.
Uždavinys aiškus, bet kol kas tai yra lygtis, turinti kelis nežinomuosius. Klausimas „Būti ar nebūti?” šiuo atveju paprastesnis. Net vienas svarbiausių dalykų, ar Lietuva bus branduolinės energetikos valstybė, ar nebus, yra tik vienas nežinomasis, nes reikia išspręsti visą lygtį ir rasti teisingą atsakymą į klausimą: „Kaip aprūpinti valstybę energija, kad išlaidos neslėgtų nepakeliama našta ir būtų užtikrintas energetinis valstybės saugumas?” Būtina rasti X, Y ir Z.
Laukia nelengvas sprendimas, nes Lietuvos energetikos strategija turi būti pagrįsta kompleksiniu strateginiu požiūriu, modeliuojant visas galimas alternatyvas ilgalaikėje perspektyvoje, gal net iki 2050-ųjų. Reikia įvertinti besikeičiančią situaciją dėl tarptautinių jungčių statybų, energetinio pajėgumo plėtros gretimose šalyse, Europos Sąjungos (ES) energetikos politikos pokyčius. Energetikos strategija turi būti pagrįsta išlaidų ir naudos principu, kad energijos poreikiai būtų tenkinami mažiausiomis sąnaudomis ir mažiausiomis energijos kainomis galutiniams vartotojams, nepažeidžiant prisiimtų tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų.
Lietuva ir gali, ir privalo pati išspręsti energetinę lygtį. Europos Komisija praėjusiais metais pristatė komunikatą „Energetikos veiksmų planas iki 2050 metų”, kuriame numatyti ES energetikos plėtros scenarijai, daugiausia nagrinėjantys anglies dioksido mažinimo energetikos sistemoje būdus. Komunikate pažymima, kad kiekviena valstybė laisva apsispręsti dėl energetinio derinio, t. y. kiekviena turi nuspręsti, būti ar nebūti branduoline valstybe, ar energijai gaminti naudoti dujas, biokurą, atsinaujinančius išteklius, o gal įgyvendinti radikalias energijos taupymo, efektyvaus naudojimo priemones.
Dauguma valstybių turės derinti skirtingus energetikos plėtros scenarijus. Iš tų derinių ir bus matyti, kokie yra būtini struktūriniai pokyčiai norint pertvarkyti energetikos sistemas. Lietuva privalo įvertinti kitų valstybių galimus scenarijus. Priešingu atveju jos nustatytas energetinis derinys gali būti per brangus, ir tada vėl prarasime konkurencingumą.
Gali kilti klausimas, kad 2050-ieji – labai tolimas laikas, tad neverta dėl to vargintis. Iš tiesų dešimtmetis, kuriame gyvename, sutampa su naujų investicijų ES ciklu, nes būtina keisti prieš 30-40 metų sukurtą energetikos infrastruktūrą. Taigi drąsiai galima teigti, kad dabar priimtais sprendimais bus formuojama tiek Lietuvos, tiek visos ES energetikos sistema iki 2050-ųjų. Ir jeigu bus atidedami energetikos plėtros strateginiai sprendimai, investicijos į energetiką paprasčiausiai brangs.
Europos Komisijos komunikate „Energetikos veiksmų planas iki 2050 metų” daug reikšmės teikiama atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtrai. Numatoma, kad ES šalyse 2050 metais AEI teks bent 55 proc. bendro suvartojamo energijos kiekio. Taigi šie ištekliai taps svarbiausia Europos energijos rūšių derinio dalimi – tokios technologijos bus ne tik kuriamos, bet ir masiškai gaminamos bei diegiamos.
Kokią vietą AEI turėtų užimti Lietuvos energetiniame derinyje? Kiek Lietuva gali sau leisti naudoti žaliosios energijos, nes ji, šiuo metu pateikiamais skaičiavimais, yra brangesnė? Lietuvos energetikos instituto profesorius Vaclovas Miškinis Lietuvos energetikos apžvalgoje, kurią pats ir atliko, paneigia nuomonę, kad mūsų valstybė gali visiškai apsirūpinti žaliąja energija, gaunama iš AEI. Kaip rodo mokslininko pateikta analizė, duomenys, valstybės ir energijos vartotojų galimybių vertinimas, 2020 metais, jei AEI būtų racionaliai plėtojami, iš jų geriausiu atveju būtų išgaunama trečdalis Lietuvai reikalingos energijos. Be to, net apie 40 proc. visos energijos būtų išgaunama iš malkų ir medienos atliekų (2011-aisiais iš malkų ir medienos atliekų išgauta net 90 proc. visos AEI energijos).
Tačiau mokslo specialistų išvados kategoriškos: bent jau kol kas nei saulės, vėjo, vandens ir geoterminė energija, nei biodegalai ir biodujos, nei iš medienos, komunalinių ar žemės ūkio atliekų gaunama energija negali užtikrinti jos poreikio ilgu laikotarpiu.
Nors Europos Komisijos komunikate „Energetikos veiksmų planas iki 2050 metų” numatoma intensyvi AEI plėtra, tuo pat metu pažymima, kad išlieka didelė branduolinės energijos svarba. Šios rūšies energija padės pertvarkyti energetikos sistemą tose valstybėse, kurios nuspręs neuždaryti atominių jėgainių. Pabrėžiama, kad būtent pigesnė branduolinė energija padėtų sumažinti energetikos sistemos sąnaudas ir elektros energijos kainas, ji būtų pagrindinė elektros energijos gamybos šaltinių derinio dalis. Taigi energetinės lygtys bus sprendžiamos ES. Dalis Bendrijos valstybių jau ir dabar turi užsitikrinusios gana didelį energetinį saugumą.
Energetinio saugumo tyrimo centras, kurio steigėjai yra Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos energetikos institutas, pateikia energetinio saugumo apibrėžimą, ir jis nori nenori artimai siejasi su Lietuvos energetiniu deriniu: „Energetinis saugumas yra ne tik energetinės sistemos gebėjimas tiekti energiją vartotojams normaliomis sąlygomis ir priimtinomis kainomis, bet ir sistemos gebėjimas pasipriešinti galimiems trikdžiams, atsirandantiems dėl technogeninių, gamtinių, ekonominių, socialinių bei geopolitinių priežasčių.”
Šiuo metu Energetinio saugumo tyrimo centro mokslininkai Lietuvos energetinio saugumo lygį vertina kaip artimą kritiniam ir teigia, jog iš visų vykdomų, ketinamų ar svarstomų vykdyti projektų (elektros jungtis „NordBalt” su Švedija; elektros jungtis „LitPolLink” su Lenkija ir Europos elektros tinklų sistema; suskystintų gamtinių dujų terminalas; Visagino ar kita atominė elektrinė; vietinių ir atsinaujinančių energijos gamybos išteklių projektai) artimiausiu metu greičiausiai energetinį saugumą padidintų suskystintų gamtinių dujų terminalas.
Ir be energetikos strategijos aišku: šie gyvybiškai svarbūs Lietuvai projektai negali tapti suinteresuotų verslo ir politinių grupių, ekonominių ir politinių struktūrų kovų arena. Taip pat akivaizdu, kad šie projektai turi didinti energetinės politikos efektyvumą, ekonomiškumą ir saugumą. Taigi ir Lietuvos politikų pareiga – nuolat rūpintis savo šalies energetiniu saugumu ir energetinės nepriklausomybės didinimu.
Energetika yra sudedamoji vidaus ir išorės politikos dalis. Politikai, priimdami sprendimus, turi girdėti ir mokslininkų balsą. Jų patirtis, žinios gali padėti rasti tikslesnį atsakymą, koks Lietuvos energetinis derinys užtikrins mūsų valstybės atsigavimą ir stabilią ūkio plėtrą ilguoju ateities laikotarpiu. Lietuvos energetinio derinio lygtyje tai yra X, Y ir Z.
Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis
