Iš pradžių Maisto taryba, vėliau – kortelės maistui?

Vytenis Paulauskas

Laimėję Seimo rinkimus socialdemokratai griebė jautį už ragų – nutarė steigti Maisto tarybą. Jos užduotis yra, pasitelkus iškiliausius įvairių visuomenės grupių atstovus, padaryti taip, kad maisto produktų kainos būtų mažos ir teisingos.

Ši idėja nėra nauja. Dar prieš beveik 40 metų, kai M. Gorbačiovas pradėjo perestroiką ir buvo leista steigti kooperatyvus, atsirado dviejų rūšių kainos – laisvos ir valstybės nustatytos. Valstybinių įmonių gaminamos produkcijos kainos sovietiniais laikais buvo „teisingos“ – jos atitiko įmonės patirtas sąnaudas gaminant produkciją ir buvo pridedama 10-15 % pelno norma. Visas kainas reikėdavo aukštesnėse valdžios institucijose suderinti, patvirtinti. Laikui bėgant kainų nebuvo galima didinti, jas buvo galima tik mažinti. Kooperatyvų prekių kainos buvo niekuo nepagrįstos – už kokias kainas kooperatyvų savininkai norėjo, už tokias savo prekes ir pardavinėjo.

Viso to rezultatas buvo tas, kad kooperatyvų savininkai gyveno labai gerai, pinigų turėjo daug. O štai valstybinių įmonių dirbantieji skurdo, jie gaudavo mažus valstybės nustatytus atlyginimus, atitinkančius ir mažas gaminamos produkcijos kainas. Tam, kad jie išgyventų, galėtų bent prasimaitinti, valdžia buvo priversta maisto produktams įvesti korteles.

Padėtį ėmė taisyti tik G. Vagnorius, kuris po 1991 metų sausio 13 dienos įvykių buvo paskirtas ministru pirmininku. G. Vagnorius privertė valstybines įmones didinti savo darbuotojų atlyginimus tam, kad gerėtų jų materialinė padėtis ir kad tokiu būdu, net ir esant laisvoms, valstybės nereguliuojamoms kainoms, jie galėtų gerai gyventi.

Laisvojoje rinkoje kiekvienos prekės kaina priklauso nuo daugelio faktorių – nuo prekių savikainos, nuo prekių paklausos, nuo įvairių gamtinių faktorių (maisto produktų kainos). O bendras kainų lygis priklauso nuo pinigų masės dydžio – kuo ta pinigų masė didesnė, tuo ir bendras kainų lygis didesnis.

1991 metais Lietuva neturėjo savo pinigų, jos pinigai buvo bendri su Rusija – rubliai. Rusija didino savo pinigų masę, kadangi kitokiais būdais nesugebėjo padengti valstybės biudžeto deficito. Todėl Lietuva tam, kad padidintų savo žmonių pajamas ir tokiu būdu palaikytų jų perkamąją galią, turėjo stengtis kuo daugiau tų rusiškų rublių pasiimti sau ir jais didinti žmonių atlyginimus ir pensijas.

Tuomet opozicijoje buvę brazauskininkai ir vadinamieji tikrieji socialdemokratai tokiai finansų politikai atkakliai priešinosi teigdami, jog būtina kovoti su infliacija stabdant žmonių pajamų didinimą.

Panaši situacija pasikartojo visai neseniai. Šiuo metu Lietuva, kaip ir 1991 metais, neturi savo pinigų, jos pinigai – eurai. Siekdamas padengti valstybių išlaidas, kurios buvo patirtos kovojant su visą pasaulį apėmusia kovido epidemija, Europos centrinis bankas eurų masę padidino 30 %. Lietuvoje per tą laiką pinigų kiekis padidėjo dar daugiau – 80 %. Dėl to Lietuvoje infliacija buvo daug didesnė negu daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių. Tačiau tai leido ir 60 % padidinti atlyginimus ir pensijas Lietuvoje, kas irgi buvo daug daugiau negu kitose ES šalyse. Tokiu būdu pavyko gyvenimo lygį Lietuvoje priartinti prie kitų išsivysčiusių Vakarų valstybių.

Tačiau už tai tuomet opozicijoje buvę socialdemokratai, kaip ir 1991 metais, vėl kaltino valdžią dėl to, kad ji nekovoja su infliacija. Deja, jie nepasako, kaip, jų nuomone, būtų reikėję kovoti su ta infliacija. Nejaugi nereikėjo didinti atlyginimų ir pensijų, kas, savaime suprantama, būna įskaičiuota į prekių savikainą ir tokiu būdu didėja prekių ir paslaugų kainos. Tačiau juk daugiau gavę eurų lietuviai išvykę į kitas šalis jaučiasi ne ubagais, bet pilnateisiais Vakarų pasaulio atstovais.

Ką nustatys Maisto taryba?

Dažniausiai sakoma, kad, norint sumažinti kainas, reikia kuo labiau padidinti konkurenciją. Vis dėlto konkurencija sukuria nemažai ir šalutinių, ne visiems malonių, pasekmių. Didėjant konkurencijai mažėja rinkos dalyvių pajamos, pelnai, o nemaža jų dalis, nepajėgdami atlaikyti konkurencijos, bankrutuoja.

Kai prieš keletą metų Lietuvą valdė S. Skvernelio vyriausybė, o jo patarėju buvo žymus visuomenės veikėjas, teisybės ieškotojas Skirmantas Malinauskas, jis bandė rasti teisybę, aiškindamasis tiekėjų ir prekybininkų santykius. Deja, panašu, kad iš tų užmojų nieko neišėjo.

Dabar, kai S. Skvernelis yra jau ne ministras pirmininkas, bet Seimo pirmininkas, matyt, Maisto taryba vėl bandys aiškintis rinkos dalyvių santykius, ieškoti tuose santykiuose teisybės.
,,Norfos“ savininkas D. Dundulis sakė, kad jo valdomuose parduotuvių tinkluose yra dvidešimt tūkstančių pavadinimų prekių. O juk kituose parduotuvių tinkluose ir paprastose parduotuvėse taip pat yra gausybė įvairių prekių. Nejaugi Maisto taryba tikisi išnagrinėti tų tūkstančių prekių kainodarą ir nustatyti, ar tos kainos teisingos, ar neteisingos, ar jos per didelės, ar ne per didelės?

Galima nesunkiai atspėti, kokie bus tos Maisto tarybos darbo rezultatai. Į Maisto tarybą pakviesti žemdirbiai verks, kad supirkimo kainos yra labai mažos, ir jie nesugeba iš jų išgyventi. Perdirbėjai aiškins, kad jie niekaip negali tų kainų padidinti, nes tokios yra pasaulinės tendencijos, kurių nesilaikydami jie sužlugtų. Savo ruožtu prekybininkai sakys, kad jų prekėms taikomos maržos yra labai mažos, ir jos vos leidžia sudurti galą su galu. Galų gale visi sutars, kad dėl visko, dėl didelių kainų yra kalčiausia valstybė, kuri taiko labai didelį pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia kurioms nors maisto prekėms sumažinti – gal daržovėms, gal šaldytai, gal nešaldytai mėsai, gal žuviai tam, kad vargšai žmonės galėtų daugiau šių prekių nusipirkti.

Vis dėlto aš manau, kad būtų daug geriau to PVM nemažinti, bet iš jo surinktų lėšų daugiau pinigų duoti tiems vargšams, kad jie patys galėtų pasirinkti, ką jiems valgyti, o ne valgytų.

Sveikiausia – nevalgyti?

Kadaise sąjūdiečiai kovojo prieš Ignalinos atominę elektrinę, prieš Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, o taip pat ir prieš nitratus, nes nustatė, kad daržovėse yra labai daug tų nitratų, kurie žmonėms gali sukelti mirtinai pavojingas ligas. Vėliau apie nitratus buvo visai pamiršta, nes Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir žlugus Lietuvos ekonomikai, daug žmonių iš viso neturėjo ką valgyti – ar su nitratais, ar be nitratų.

Laikui bėgant ekonomika atsigavo ir parduotuvių lentynos užsipildė labai gražiais Lietuvoje ir užsienyje užaugintais vaisiais ir daržovėmis. Tačiau specialistai ėmė aiškinti, kad jie gražūs tik todėl, kad apipurkšti įvairiais chemikalais, kurie leidžia ilgai išlaikyti prekinę išvaizdą. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad, norint išauginti gerą obuolių derlių, nepaveiktą kenkėjų, būtina obelis per metus keliolika kartų nupurkšti chemikalais. O iš visų vaisių mažiausia pavojinga yra valgyti bananus, nes jie turi storą luobą, pro kurį chemikalai neprasiskverbia.

Apie mėsos daromą žalą visais varpais skambina sveikos gyvensenos, sveikos mitybos specialistai, kurie visai atsisako valgyti mėsą.

Lieka žuvis. Tačiau pastaruoju metu mokslininkai nustatė, kad vandenynai yra labai užteršti, nes į juos labai daug patenka plastiko, kurį praryja žuvys. O, kai tas žuvis suvalgo žmonės, tai plastikas kaupiasi žmogaus organizme, ypatingai smegenyse, ir sukelia Alcheimerį ir kitas ligas.

Taigi, iš viso to galima padaryti išvadą – sveikiausia būtų nieko nevalgyti, o, jeigu valgoma, tai stengtis valgyti kuo mažiau. Tuo labiau, kad pastebima tokia tendencija, jog vis daugiau vaikų, o taip pat ir suaugusiųjų, turi per didelį svorį, kuris taip pat skatina įvairias ligas. Todėl, jeigu bus skatinamas didesnis maisto produktų vartojimas mažinant PVM, tai gali tik dar labiau pabloginti žmonių sveikatos rodiklius.

Spekuliantams leidžia užsidirbti

Lietuvoje yra tokia valstybinė įstaiga – VERT. Išvertus į žmonių kalbą jos pavadinimą, tai yra Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Joje yra 200 darbuotojų, kurių vidutinis atlyginimas yra apie trys tūkstančiai eurų. Šios įstaigos pareiga yra nustatyti tik vieną – elektros kainą, padaryti, kad ta kaina būtų maža ir teisinga.

Tokią teisę ši įstaiga turi, nes energetikos sektorius kol kas yra dar valstybės rankose, todėl valdžia reguliuoti elektros kainą turi teisę.

Nepaisant to, anksčiau buvusi S. Skvernelio vyriausybė kapituliavo ir atsisakė reguliuoti elektros kainą. Tiesa, šį elektros kainos dereguliavimo procesą buvo numatyta vykdyti laipsniškai. Pradžioje privatininkams buvo leista nusigriebti grietinėlę – jiems buvo perduoti tie elektros vartotojai, kurie suvartoja daugiausia elektros. O smulkiems vartotojams, suvartojantiems iki 1000 kilovatvalandžių per metus, buvo pasakyta – ,,savo noru“ jūs privalėsite prisiduoti privatininkams iki 2024 metų sausio 1 dienos. Jeigu to nepadarysite, tai pusę metų jūs mokėsite baudą, kuri sudarys 25 % jūsų sunaudotos elektros kainos, o po pusės metų elektros tiekimas jums bus visai nutrauktas, nors ir būsite viską sumokėję.

Laimei, po to šis terminas buvo nukeltas iki 2026 metų pradžios, nes paaiškėjo, kad tie vadinamieji privatininkai (nors faktiškai tai yra valstybinės įmonės), pasinaudodami faktiškai monopoline padėtimi rinkoje, elektros kainas padidino net kelis kartus.

Iš tos S. Skvernelio vyriausybės įvykdytos aferos (vadinamojo elektros rinkos liberalizavimo) spekuliantams pavyko uždirbti didžiules pinigų sumas turint galvoje, kad, vos vienu centu padidintas elektros tarifas, jeigu apimami visi elektros vartotojai, sugeneruoja apie 100 mln. eurų. O juk elektros kaina buvo padidinta ne vienu, bet net keliasdešimčia centų. Kai kurie elektros vartotojai dar ir dabar moka tuos padidintus elektros tarifus.

Dabartinė G. Palucko vyriausybė galutinį elektros liberalizavimą žada nukelti dar toliau – iki 2030 metų. Tačiau vis dėlto šios idėjos atsisakyti nesiruošiama, nors tai akivaizdžiai kenkia vartotojų interesams ir didina elektros kainą.

Šiuo metu valstybės nustatytas elektros tarifas yra mažesnis už visus privatininkų siūlomus elektros tarifų variantus. Tokiu būdu valdžia leidžia spekuliantams uždirbti.

Susidaro absurdiška situacija – 200 asmenų kiekvieną dieną dirbdami po 8 valandas, neva negali objektyviai nustatyti vienos kainos (elektros), kurią, beje, jie įstatymiškai turi teisę nustatyti, o susirinkę keliolika Maisto tarybos narių (faktiškai tai bus tik nieko nesprendžiantis ir teisiškai nieko negalintis spręsti diskusijų klubas) tariamai sureguliuos ir sumažins dešimtis ar net šimtus tūkstančių maisto prekių kainų.

Ko iš tiesų siekia valdžia?

Lietuvos valdžia panaikino lengvatą centriniam šildymui, nors visą naudą dėl šios lengvatos gaudavo eiliniai vartotojai. Mat centrinio šildymo kainas valdžia reguliuoja, todėl, kiek mažėja pridėtinės vertės mokestis šildymui, tiek mažėja ir šildymo kaina.

Visai kitaip yra, jeigu sumažinamas pridėtinės vertės mokestis maisto prekėms. Niekas negali sukontroliuoti, ar verslininkai, sumažinus PVM, atitinkamai sumažins ir kainas, ar ne. Todėl iš to PVM sumažinimo naudą gaus ne eiliniai vartotojai, bet verslininkai, prekybininkai. Visa tai rodo, kad, nors valdžia teigia, jog ji rūpinasi paprastais žmonėmis, tačiau iš tikrųjų ji siekia padidinti prekybininkų pelnus.

Kai 2015 metais Lietuvoje buvo įvestas euras, tiek politikai, tiek ir verslininkai prisiekinėjo, kad kainos jokiu būdu nesikeis. Visi tyčiojosi iš tais laikais populiarios Monikos Šalčiūtės, kuri gal ir nelabai ką nors išmanė apie ekonomiką, sakė, kad prekių kainos greitai eurais bus tokios pat, kaip ir litais. Dabar tie, kas seka prekių kainų pokyčius, jau gali įsitikinti, kad išsipildė ne politikų ir tituluotų ekonomistų, bet M. Šalčiūtės prognozės.

Galima prognozuoti, kad ateityje, nepriklausomai nuo to, ar politikai sumažins, ar nesumažins PVM maisto prekėms, maisto prekių kainos didės, ir pirkėjai to PVM sumažinimo, jeigu jis bus, net ir nepastebės.