Lijana Kairienė
Kalbu ne apie animacinius vėžliukus-nindzes, o apie žmogučius, kurie nelaksto automobiliais, o prireikus važiuoja visuomeniniu transportu arba eina pėsčiomis. Jie – ne pasakų herojai, o mūsų kaimynai, giminaičiai, pažįstami. Jie įvairūs: ir neįgalūs, ir asocialūs, ir seni ir niekam nereikalingi. Ir jiems reikalinga kitų pagalba. Jie lygiai kaip ir mes svajoja apie laimingą gyvenimą – gerą išsilavinimą, mėgstamą darbą, nuostabią šeimą. Tačiau, kalbant kompiuteriniais terminais, labai dažnai laimingo gyvenimo programoje įvyksta klaida arba įsimeta virusas, ir ne kiekvienas turi pakankamai žinių, įgūdžių, jėgų bei valios tą klaidą ar virusą pašalinti. Realiame gyvenime šie žmonės atsiduria tam tikrame socialiniame užribyje ir patys vieni, be aplinkinių pagalbos, nesugeba išsikapstyti iš savo nelaimių ir vis labiau tolsta nuo sociumo.
Kiekvienas turime suprasti, kad padėti savo artimui, ištiktam nelaimės ar puolusiam, yra krikščioniška pareiga. Neatsitiktinai šią misiją anksčiau kilniai vykdė bažnyčia ir kunigai. Pasaulietinėje visuomenėje ši pareiga gula ant gležnų socialinių darbuotojų pečių. Gležnų – todėl, kad dauguma socialinių darbuotojų – moterys. Pirmame pasitaikiusiame socialinio darbuotojo specialybės apraše nurodoma, kad jis „dirba socialinį darbą su rizikos grupių vaikais, su senais ir pagyvenusiais žmonėmis, su neįgaliais žmonėmis, su narkomanais, alkoholikais ir kitais socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis, <…> padeda žmonėms ar žmonių grupėms spręsti socialines problemas tais atvejais, kai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių jie to padaryti neįstengia, <…> padeda atkurti asmens ir visuomenės santykius, organizuoja įvairias socialines paslaugas, <…> nustato asmens socialines problemas ir įvertina poreikius, planuoja ir teikia socialinę paramą, vertina rezultatus, <…> atlieka socialinės atskirties, narkomanijos, savižudybių prevencijos darbą“. Šią neįmanomą misiją su 15 – 20 socialinės rizikos šeimų (toks yra paprasto socialinio darbuotojo darbo krūvis) už minimalią mėnesinę algą turi atlikti moteris, kuri grįžusi iš darbo namo dar turi aptūpinėti savo šeimą: pagaminti vakarienę, patikrinti vaikų namų darbus, išskalbti, išlyginti, sutvarkyti ir visus sumigdyti (juk tokia yra moters parega šeimai!).
Savo metiniame pranešime šalies Prezidentė „motiniškai pabarė“ socialinius darbuotojus, neva šie tik dangstosi įvairiais dokumentais, o realių darbų – nematyti. Iš tiesų, įkūrusi socialinio darbuotojo institutą valstybė kaip darbo instrumentą kiekvienam įbruko po sizifo akmenį. Tam, kad darbo rezultatai būtų apčiuopiami, socialinis darbuotojas turi dirbti su 3 – 5 šeimomis, o ne su dvidešimčia. Juk niekas nešneka, bet visi žino, kad socialinio darbuotojo darbo diena ir savaitė nėra normuotos: globojamų šeimų nariai gali bet ką iškrėsti (ir iškrečia) ir po darbo valandų, ir naktį, ir šeštadienį-sekmadienį.
Didžiuosiuose miestuose teoriškai šiek tiek paprasčiau dirbti – didesnis gyventojų tankumas, geresnis susisiekimas visuomeniniu transportu, arčiau kitos tarnybos (policija, poliklinikos, ligoninės, vaikų teisių apsaugos tarnybos). Praktiškai – kaimynų ir kitų tarnybų darbuotojų abėjingumas. Rajonuose tvarkomasi taip, kad visiems būtų patogu, greita ir kokybiška: socialinis darbuotojas parenkamas iš konkrečios bendruomenės – jis pažįsta savo kaimynus, jam padeda kiti kaimynai, tik vienas minusas – visos kitos tarnybos įsikūrusios rajono centre.
O bendra ir miestų, ir provincijos bėda – menkas finansavimas. Nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus. Ši paradoksali anglų išmintis atspindi atsakingą požiūrį, orientavimąsi į kokybę, bet ne į kiekybę. Taip turi elgtis tikras šeimininkas, ypač tuomet, kai reikia įjungti taupymo programą.
Taip jau yra, kad kuo sudėtingesnė ekonominė situacija šalyje, tuo daugiau atsiranda socialinės rizikos šeimų: žmonės praranda darbą, prekės ir paslaugos brangsta, pašalpų neužtenka susimokėti visus mokesčius, nusipirkti būtiniausių maisto produktų ir išleisti vaikus į mokslus. Kai nėra išeities iš tokios padėties, prarandama motyvacija, griaužia kaltės jausmas, kurį bandoma skandinti alkoholyje. Ir jeigu tokiu momentu niekas neištiesia pagalbos rankos, dažniausiai užribyje atsiduria ne tik tėvai, bet ir vaikai. O tada jau į mūšio lauką įžygiuoja vaikų teisių apsaugininkai. Apsiginklavę vaiko teisių konvencijomis, žmogaus teisių deklaracijomis ir kitokiomis chartijomis, tik būtinai iki darbo dienos pabaigos, 17.00 valandos, skuba vaikus paimti iš šeimos ir paskirstyti po vaikų globos namus.
Viskas kaip ir teisingai, pagal įstatymus, pagal instrukcijas, tik kažkaip nežmogiškai… Aš nekalbu apie tokius recidyvus, kai bet kokia pagalba šeimai visiškai atmetama, visos socialinių darbuotojų pastangos nueina perniek, nes žmonės tiesiog nenori keisti savo gyvenimo – jiems taip gerai, taip patogu, jie kitaip gyventi ir nenori. Aš kalbu apie tuos, kurie gal ir nemokšiškai, bet stengiasi kabintis į gyvenimą ir sukurti savo vaikams kad ir minimalias sąlygas, bet su meile ir tėviška atsakomybe. Kalbu apie konkrečią jauną šeimą, kurioje mama – alkoholikė, išeinanti iš namų savaitėm, tėvas – tolimųjų reisų vairuotojas, dukrytė – priešmokyklinio amžiaus. Su mama dirbti sudėtinga, ji paprasčiausiai dingsta, o kai parsiranda, susikalbėti su ja neįmanoma. Tėvas labai stengiasi uždirbti šeimos reikmėms, žalingų įpročių neturi, tik stokoja socialinių įgūdžių – nelabai raštingas, nežino, į kokią instituciją kreiptis bet kokios pagalbos, kaip ginti savo teises, labai rūpinasi savo dukryte, bet tik tuomet, kai grįžta iš reisų.
Atrodytų, kad situacija nėra beviltiška, galima šios šeimos situaciją sutvarkyti su minimaliais nuostoliais: apriboti motinos teises ir nustatyti mergaitės gyvenamąją vietą su tėčiu. Padėti tėčiui sutinka mergaitės teta, apsiima ją prižiūrėti, kai jis dirba. Mergaitė lanko darželį. Bet taip tik atrodo, nes tėtis nesugeba atremti vaikų teisių apsaugininkų kaltinimų, neva jis negalintis pasirūpinti dukra, todėl komisija nusprendžia vaiką „patalpinti“ į globos namus.
Kas paklausė mergytės nuomonės ir apskritai, ar ji turi kokias nors teises, bent jau teisę pasirinkti, su kuo jai gyventi. Ar valdiškos tetos geriau žino, ko jai reikia? Ar jos nesuvokia (bent jau kaip moterys ir mamos), kad tėčio meilės, rūpesčio ir atsakomybės neatstos net pati mieliausia globos namų auklytė? Toks seksistiškas požiūris iš esmės prieštarauja lygių galimybių principui. Jeigu geria tėvas – mama gali pasirūpinti net ir dešimčia vaikų, jeigu geria mama – tėvas irgi turi gerti, o ne vaikais rūpintis.
Sakysite, absurdas, to negali būti. Negali…, bet yra. Taip atsitinka ne todėl, kad įstatymai blogi, ir ne todėl, kad kažkur neveikia sistema, o todėl, kad paskendę instrukcijose, mes pamirštame apie žmogiškumą. Pamirštame, kad neturime teisės rungtyniauti, kuri tarnyba yra viršesnė – socialinės paramos centras, ar vaiko teisių apsaugos tarnyba, pamirštame, kad bendromis pastangomis turime surasti tą kelią, kuris yra geriasias konkrečiam žmogučiui. Vieni pamiršta, kad sunkus, daug moralinių ir fizinių jėgų reikalaujantis darbas turi būti gerai apmokamas, kiti pamiršta, kad nenormuotas darbas vadinamas vergove, treti pamiršta, kad už sveikatai ir gyvybei pavojingą darbą turi būti mokami priedai. O galiausiai mes visi pamirštame, kad kiekvienas svajoja apie savo laimingą gyvenimą ir kad vėžliukams taip pat reikalingi sparnai.
