Giedrė Gorienė
Sekmadienis, gegužės 15-oji. Šilta, graži, saulėta diena, nors sinoptikai ir prognozavo lietų. Tiesą sakant, žinojau, kad tokia graži diena ir bus, nes per daug Lietuvoje besimeldžiančių už Šeimą, o Aukščiausiojo Konstitucija – galingiausia.
Šiemet Didysis Šeimų gynimo maršas vyko ne Vilniuje, ne Vingio parke. Anot Vilniaus mero, liberalo, prigimtinė šeima yra „sovietinė atgyvena“. Ir tai „sovietinei atgyvenai“, kol liberalai su konservatoriais valdys Vilnių, čia vietos nebus. Todėl šimonytėms ir čmilytėms (užkulisiuose) šaukiant „bravo!“, o Lietuvos Katalikų Bažnyčiai su arkivyskupu Gintaru Grušu priešakyje nuolankiai tylint, „sovietinė atgyvena“, kaip kadaise ir centrinėje Lukiškių aikštėje turėjęs stovėti Vytis (neva „agresijos simbolis“), iš Vilniaus buvo ištremta.
Lietuvos Šeimų sąjūdis į konfrontaciją nėjo. Ne – tai ne. Su Didžiuoju šeimų gynimo maršu pasitraukė į Kauno rajoną, į Jadagonius – pas privatininkus. Nors ir jiems spaudimas buvo daromas didžiulis – kad Didįjį Šeimų gynimo maršą išgrūstų ir iš ten. Bet… kauniečiai atlaikė.
Beje, atsitraukimo strategija pirmą kartą karo istorijoje buvo panaudota Žalgirio mūšyje. Kai atsitrauki ne todėl, kad pripažįsti pralaimėjimą, bet tam, kad sukauptum jėgas, persigrupuotum ir pasiruoštum lemiamam mūšiui. Ir ta strategija Žalgirio mūšyje lėmė pergalę ir ji studijuojama elitinėse karo mokyklose iki šiol. (Beje, atsitraukimo strategija kadaise buvo pasinaudota ir vienoje didelėje bei galingoje valstybėje, kur atsitraukimas nors užtruko ir 14 metų, tačiau po to laimėtos pergalės rezultato nepavyko įveikti iki šių dienų).
Taip, kad gegužės 15-osios atsitraukimas iš Vilniaus į Kauno rajoną nereiškia anų pergalės – lemiami „susirėmimai“ dar ateityje.
Taigi, važiuojam. Pro Akademiją, Zapyškį, galiausiai posūkis ir siauras kelias palei Nemuną. Likus keliems kilometrams iki posūkio į Jadagonius – stop. Kamštis. Nes užstrigęs ir kilometras iki pačių Jadagonių. „Galėjome važiuoti su motociklu“, – šmėsteli mintis. Ir iš tiesų – atvykus prie „Pušyno“ poilsiavietės, kiek tik akis beužmato – ne tik automobiliai ar autobusai, bet ir motociklai, dauguma transporto papuošti Lietuvos ir Didžiojo Šeimų gynimo maršo atributikomis.
Prie įėjimo į „Pušyno“ teritoriją pasitinka muzikantai, apsauga tikrina kuprines ir krepšius – kad kas nors neįsineštų ko netinkamo šeimų šventei. Akimis bandau matuoti susirinkusius – tikrai ne mažiau kaip trys tūkstančiai, o greičiausiai ir daugiau. Visa teritorija, kiek akys užmato, pilna šviesių žmonių, kuriems ne tas pats, kas bus su Šeima. Ypatingai džiugu buvo matyti jaunas šeimas su vaikais, kuriems buvo skirta atskira žaidimų teritorija.
Kas ką kalbėjo per oficialiąją dalį, nesikartosiu, tačiau atkreipsiu dėmesį į kelis ant scenos pakviestus šventės svečius. Pirmas – tai buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos generolas leitenantas Valdas Tutkus. Po jo kietos ir griežtos kalbos prisiminiau, kaip V. Tutkus pas mus Komentaras TV laidoje papasakojo apie vieną paveikslėlį, iš tų laikų, kai Lietuva stojo į NATO: kaip mažas kariškis su Lietuvos vėliavos emblema įsikibęs į didelio kariškio, su JAV vėliavos emblema, koją ir sako: „Jeigu pulsit, turėsit reikalų su juo“. Taip ir dabar: kalbant buvusiam Lietuvos kariuomenės vadui, mintyse „nusipiešė“ analogiškas piešinys: „Jeigu pulsit Lietuvos šeimą, turėsit reikalų su generolu“.
Antras – ukrainietis iš Mariupolio. Kalbėjo trumpai, drūtai, bet esmė – Šeima. Ta, kurios samprata Vilniaus merui – „sovietinė atgyvena“.
Ir, štai, po ukrainiečio iš Mariupolio kalbos, dar prisiminus išvakarėse vykusį „Eurovizijos“ finalą ir ten ištartus ukrainiečių grupės dainininko žodžius apie Mariupolio ir „Azovstal“ gynėjų gelbėjimą (po ko, kaip supratau, „Eurovizijos“ rengėjai atjungė ukrainiečių dainininkui mikrofoną), ten, Jadagonyse, man mintyse nusipiešė toks vaizdinys: kad ir mes čia, Lietuvoje, turime „orkas“; ir čia, Lietuvoje, vyksta karas – tik ideologinis karas; ir čia, Lietuvoje, bandoma „nužudyti“ „prigimtinės šeimos“ sampratą, o Lietuvos šeimų sąjūdis su savo organizuojamais Didžiaisiais šeimų gynimo maršais – tarsi „elito“ išduoti šeimų „Azovstal“ gynėjai, kuriems „elitas“ (savo ir savo satelitinių gaujų veiksmais) ciniškai sako: „Nieko nepadarysi – karas yra karas ir karas reikalauja aukų. Ir šitame ideologiniame kare mes jus atiduodame „orkoms“. Ciniškai paaukosime jus ir tas vertybes, kurias jūs ginate, nes pinigai, kuriuos gausime iš Briuselio, yra to verti“.
Taigi, mūsų „Azovstal“ – Šeimos Tvirtovė, o jos gynėjai – tai Šeimos Tvirtovės gynėjai. Ir jeigu Šeimos vertybės Lietuvos „elito“ bus paaukotos „orkoms“, tai Nausėda su Čmilyte ir Šimonyte ir po penkių šimtų metų Lietuvos istorijoje bus atvaizduoti kaip pririšti prie tautos gėdos stulpo. Nes „elitai“ keičiasi, „orkos“ išnyksta, o istorija lieka. Visiems laikams.
