Jonas Siaurukas
„Man atrodo, kad jie nori viską sugriauti“
Iš dviejų pensininkų pokalbio Naglio alėjoje
Beveik visą gyvenimą (ypač jaunystėje) maniau, kad tarnauti okupantams – gėda, žavėjaus partizanais, smerkiau stribus… Bet pamažu, kai susipažinau su tokiais žmonėmis, kaip J. Kubilius, J. Marcinkevičius, R. Ozolas, ėmiau abejoti tokiu jaunuolišku požiūriu, juk minėti žmonės kolaboravo sovietinės vergovės sąlygomis aktyviai; vis tik vargu ar galima abejoti, kad jų mokslinė, meninė, politinė kūryba padėjo Lietuvai (sunkiomis aplinkybėmis) eiti keliu į laisvę ir naują atgimimą…
Net landsbergių šeimos istorija rodo, kad tokie retos energijos ir patirties žmonės mokėjo išgyventi, pasiekti socialinių aukštumų (tą rodo aukšta jų vieta „stribų“ enciklopedijoje), nesvarbu, koks okupantas bevaldytų… Tą patį apie save kartą man sakė ir I. Simonaitytė.
Tai kaip elgtis mums, eiliniams piliečiams, dabar, kai viena nauja okupacija (aksominė) jau įvyko (kaip visada, „savo noru“), o kita, senoji, rusiška, vėl gresia? Kaip elgsis „elitas“, beveik aišku, pabėgs, nes, jei esi turtingas, norisi gyventi, ar ne? (Ir tarp partizanų viršininkų ir turtuolių nedaug buvo). O ką mums siūlo „šviesuoliai“?
Neseniai į Palangą buvo atvažiavęs žinomas rašytojas, jo knyga apie karą man patiko. Bet jis beveik visą savo paskaitą paskyrė moralinio autoriteto paieškoms ir ypač akcentavo Emanuelio Kanto svarbą mums, lietuviams. Esą garbingai mirti geriau, negu negarbingai gyventi. Gal neskaitė, kad jo universitetas davė priesaiką carienei, kai Rusija okupavo Karaliaučių septynerių metų karo metu… Net filosofai idealistai nori gyventi…
Artėjant rinkimams, vykstant diskusijoms, kas yra didesni patriotai, kaip pasirengti „duoti į dantis rusams, jei jie lįs pas mus“, agituojant net vieną penktadalį valstybės lėšų skirti ginklams pirkti, vėl girdėti : turime ruoštis kovoti „iki paskutinio kraujo lašo“.
Žinoma, kai kurie jau rūpinasi „parašiutais“, pagal G. Nausėdą, tai yra saugiomis ir gerai apmokamomis sinekūromis Vakaruose, o turtingesni perka namus kur nors Ispanijoje. Ir gal nereikia sviesti į juos akmenį, nes, jei turi galimybes, kodėl nepasirūpinti savo ir savo šeimos saugumu šiuo neramiu laikotarpiu.
Kad padėtis tikrai grėsminga, rodo net LRT atsikvošėjimas. Paskutiniame FORUME (pirmadienį) kai kurie kalbėtojai pripažino, kad Vakarai apgavo ukrainiečius (daug žadėjo, bet netesėjo), ukrainiečiai tebekariauja su rusiškais trofėjiniais tankais… Esą, kadrinė Ukrainos kariuomenė jau beveik žuvusi (vadinasi, ir dauguma Vakarų Ukrainos patriotų, kurie ėjo kariauti savanoriais?).
Stinga ne tik ginklų, bet ir karių. Net svarstoma, ar nepriversti pabėgusių iš šalies grįžti atgal, kovoti už savo šalį… Iš buvusio optimizmo liko tik baimės pilnos akys ir svajonės, kad padėtis gal dar pasikeis (gal Rusijoje įvyks perversmas, gal „demokratija“ susiprotės…).
Girdėjau ir rimtesnių kariškių klausimų: kodėl Ukrainos kariai buvo verčiami pulti daug kartų stipresnį priešą, neturėdami net aviacijos?
Deja, net karo metu chaosą ir korupciją sunku įveikti, korupciją suprantant žymiai plačiau, ne vien kaip kyšių ėmimą – davimą.
Paskutinė kandidatų į Vyriausiojo ginkluotųjų Lietuvos pajėgų Vado postą diskusija buvo visai blanki. Vienas siūlė vaikiškai naiviai derėtis, gerus santykius su Rusija, neutralumą, visi kiti – kaip SĖKMINGAI kariauti (atsilaikyti bent dvi savaites, ar mėnesį), žinoma, darant viską, kad rusai nepultų.
LRT, kaip visada, bjauriai „vairavo“ diskusiją, kad neleistų tokiems, kaip I. Vėgėlė, aiškiai ir sistemingai išdėstyti savo idėjų. O I. Vėgėlė, matyt, neturi „komunikacijos“ specialistų pagalbos, kuri įgalintų pateikti informaciją net esant trukdžiams…
Juk galima „gramatiškai“ pasakyti, kad ruošiant tautą gynybai svarbu ne tik pinigai, ginklai ir t.t., bet ir valdžios siekis tarnauti tautai, o ne kapitalo ar aukštųjų valdininkų saujelei.
Lietuvoje įsisenėjo didžiulės problemos ir nelygybė švietime, sveikatos apsaugoje, tautinėje kultūroje, dorovėje, norima šeimą prilyginti nešeimyninei partnerystei; deja, net opozicija, net pretenduojantys į vadus politikai juristai nesugeba skirti tų sąvokų – tikros šeimos ir „socialinės partnerystės“.
Kas gins tokią „demokratiją“, jei už nuomonę jau gali prarasti vietą Seime ar darbe?
Senos nacionalinės mažumos, taip pat nauja imigracija, tvindo ne tik Lietuvą, bet ir ES, Ameriką, tai kas gins šias šalis, jei ginklų net būtų, bet nebebūtų tikrų piliečių-tautiečių, o vien piliečiai – paso (net kelių pasų!) turėtojai?
Siūloma skirti daug pinigų karui. Bet ar galime ką nors rimtesnio nulemti, jei buvęs karo ministras pasakė, kad potencialūs priešininkai mūsų regione dešimtis kartų stipresni? Ar reikia dar kartą sužlugdyti šalies ekonomiką? Gal reikia numatyti ir protingą pasitraukimą, jei reiktų, nepakartojant prieškario gėdos?
Karas, beje, – didelis biznis. Jame galima ir uždirbti, ne tik brangiai pirkti viską iš užsienio, jei turi proto ir protingą valdžią.
Nustebino, kad net I. Vėgėlė vienoje laidoje kalbėjo, jog gal tektų skolintis pirkti ginklams.
Tuo tarpu net I. Šimonytė užsiminė, kad skolas reikia atiduoti ir net su procentais. Net ir beprocentinė paskola, jei tokių būtų, bloga, nes skatina švaistymą. Skolinimas – ne pagalba…
Karus sunku prognozuoti.
Protingi strategai visada apsvarsto visas galimybes. Priešas gali pralaužti frontą? Reikia tam ruoštis.
Gali okupuoti? Reikia numatyti planą B (numatyti, kaip išvežti valdžią, pagrindines vertybes).
Reikia ir plano C – kiekvienas turi pagalvoti, ar gerai būtų, jei pabėgtų visi iš Lietuvos ir Lietuva liktų be lietuvių.
Planas P (Pakšto planas) turėtų numatyti, kaip tautai įsikurti ir atgimti kitur. Ir panašiai.
Nepritariu tiems, kurie „realistiškai“ kalba, kad Ukraina būtinai pralaimės, kad jos valdžia – nevykėliai irgi, kaip ir mūsų.
Gal įvyks stebuklas. Juk V. Lenino ir B. Jelcino laikais Lietuva išsikovojo nepriklausomybę.
Nesam tokie galingi, kaip Izraelis. Bet privalome mokytis iš žydų, kaip kovoti už savo tautos interesus. Karas yra baisus dalykas. Kai kurie lietuviai gina palestiniečius, o ne žydus. Man patinka blaivi Audriaus Butkevičiaus pažiūra, kad palestiniečiai ir žydai (gal todėl, kad palestiniečių gyventojų prieaugis žymiai didesnis) negali gyventi kartu, kad būtina ir Izraeliui suteikti galimybes sukurti saugią valstybę.
Imperialistų yra daug ir įvairių…
Gali būti, kad artėja didžiuliai išbandymai. O gal viskas gerai susitvarkys. Mes to nežinome. Bet rūpintis savo, lietuvių ir latvių, tautų išlikimu, nestumti tautos į visišką skurdą, neaukoti jos Biznio Molochui, irgi privalom, nes visos tautos reikalingos pasauliui. Visos tautos – žydų, arabų, tiurkų, vokiečių, amerikiečių… Tiek gausėjančios (neribotą gausėjimą reiktų sureguliuoti), tiek nykstančios, kurias dabar siekiama nutautinti ir kolonizuoti migrantų pagalba.
Teisingai sako R. Žemaitaitis, kad už vyriausybių ir valdžių veiksmus nedera smerkti visos tautos. Skelbti tokias mintis reikia labai nuosekliai. Gerbkime net priešus. Mylėkime savus. Tai ir yra (net ir karo metu) tikrasis humanizmas.
