Vaclovas Žutautas
Gerai, kai žmogus pasitiki savimi. Gerai, kai nori savo veikla prisidėti prie valstybės problemų sprendimo, kad nėra tik stebėtojas. Gerai, kad siūlo savo paslaugas gyventojams padėti atgauti iš ESO jų pavogtus pinigus.
Šaunu, kad netylėjo Covid 19 laikotarpiu. Labai, manau, Lietuvai nepakenkė, dalyvaudamas „reklaminiame žygyje“ į Baltarusiją ar išsakydamas savo nuomonę dėl Lietuvos išpardavimo užsieniečiams. Tai leidžia man, kaip piliečiui, susidaryti kai kurią savo asmeninę nuomonę apie Igną Vėgėlę kaip asmenybę.
Aišku, būtų lengviau perprasti žmogų, jeigu jisai būtų ilgesnį laiko tarpą buvęs viešoje erdvėje. Vien epizodinio, tikslinio pasirodymo nepakanka. Ypač, jeigu dar turi planų pretenduoti net į aukščiausius valstybės valdymo postus.
Vis tik, galvoju, reikėjo I Vėgėlei gerai pagalvoti, pasitarti su patikimais, kompetentingais žmonėmis ir atsakyti į klausimą – ar esi subrendęs toms pareigoms, kurių sieki? Svarbiausia – ar esi pajėgus išspręsti Lietuvos problemas, į kurias šalis įklimpo, kai buvo įviliota ir apgauta pasaulio globalistų? Ar pateisinsi didžiosios šalies gyventojų viltis ir siekius? Ar esi tikras, kad tuos jų siekius ir viltis gerai žinai ir supranti? Eiti į Prezidentus ir apsiriboti tik mažos dalelės – nuzombintų globalistų norų tenkinimu – tai tik trumpas pasireklamavimas ir savęs sunaikinimas.
Kelis kartus perklausiau I. Vėgėlės pasisakymus ir manęs jis neįtikino, kad yra pasiruošęs, savarankiškas ir ateina dirbti Lietuvai, jos didžiajai žmonių daliai. Gal klystu, bet I. Vėgėlė ateina įsitikinęs ir pasiruošęs Lietuvą galutinai užfiksuoti pasaulio globalistų glėbyje. Jis, deja, kitokios, savarankiškos, tautinės Lietuvos, mano matymu, neįsivaizduoja. Jis – pasaulio, bet jokiu būdu ne Lietuvos pilietis.
Čia tik mano asmeninė, žemiško žmogaus nuomonė. Duok, Dieve, kad aš klystu. Ir tai būtų mano gyvenime pati džiaugsmingiausia akimirka, kai sužinočiau, kad dėl I. Vėgėlės aš klydau ir skubiai privalau jo atsiprašyti.
