Gediminas Jakavonis
„Norėjom kaip geriau, o išėjo kaip visada“ – posakis, geriausiai nusakantis Vito Karčiausko vadovaujamos desovietizacijos komisijos darbą, kuri praėjus daugiau nei trisdešimt metų po Nepriklausomybės atkūrimo ėmėsi kovoti su praeities šešėliais.
Prisiminiau savo studentiškų laikų Vilniaus Universitete istoriją. Važinėti troleibusu „zuikiu“, taupant stipendijos kapeikas ar pasirodant „kietu“ prieš merginas, buvo to laikmečio mūsų gyvenimo dalis. Kartą taip važiuodami iš Saulėtekio studentų miestelio įkliuvome kontrolieriams, kurie ėmė mums išrašinėti baudas. Na, šie, bent dirbo savo darbą ir pykti ant jų galėjome tik todėl, kad buvom pagauti, važinėjantys be bilietų.
Tą kartą labiausiai ant mūsų rėkė ir barėsi žydiškų bruožų rusakalbė, kartu troleibusu važiavusi moteris. Bet priekaištai baigėsi, kai kontrolieriai jos pačios paprašė parodyti bilietą, kurio, kaip ir mes, ši taip pat neturėjo. Darželinukas pasakytų, kad pyksta puodas, jog katilas juodas.
Jei iš tikrųjų kažkam taip parūpo istorinė tiesa apie laikotarpį, kuriame daugelis mūsų gyvenome ir atsimename, tai pradėkime nuo galvų, nuo kurių prasideda žuvų puvimas.
V. Karčiauskai, kodėl pačio vadovaujamai komisijai nepasidomėjus „faktinio“ šalies vadovo marksizmo-leninizmo katedros dėstytojo tarybinių metų gyvenimo veikla? Arba dvi kadencijas mūsų valstybei vadovavusios panelės Dalios Grybauskaitės, kuri Sausio 13-osios naktį kovojo „savo mažą karą“ M. Burokevičiaus vadovaujamos kompartijos štabe, sovietine praeitimi?
Tegu desovietizacijos komisija šia tema surengia LR Seime, į kurią būtų pakviestas signataras Zigmas Vaišvila, ir kurią tiesiogiai visai Lietuvai transliuotų Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujama LTR. Neabejoju, kad visuomeninis transliuotojas po tokių laidų aplenktų tautiečių populiarumo reitinguose pirmaujančią TV3.
Patys suprantate, kad taip neatsitiks, nes valdžios į šias pareigas paskirtas ir jos klapčiuku tapęs V. Karčiauskas – tai ne „profas“ ir stipri asmenybė, kaip atsakymų į mums rūpimus istorinius klausimus ieškantis Vidmantas Valiušaitis. Lietuvos valdžioje atsidūrusioms ir amerikom bei izreliams stengsiančioms įtikti marionetėms tokie žmonės nereikalingi, todėl pastarojo viršininke tapusi tokia iki šiol niekam nežinoma, bet tikriausiai konservatoriams puikiai tarnaujanti A. Žilinskienė, pradeda dirbti atleisdama iš darbo V. Valiušaitį iš darbo. Nesvarbu, kad ponia dėl patekimo į dabartines savo pareigas dabar bylinėjasi teisme, bet valdžios „zadanijas“ reikia vykdyti pirmiausia.
Bet grįžkim prie desovietizavimo komisijos, kurios „šunuodegiavimas“ valdantiesiems tampa eiline mūsų, durnių žeme virstančios Lietuvos, tragikomedija.
Man tai labai panašu į dzūkišką mūsų kaimo posakį: „kai pats garsiai bezda, bet negirdi, o dėl sugadinto oro visus kitus, šalia esančius kaltina“. Nors čia gal labiau tiktų lietuviškas posakis apie tą, kuris kuo pats smirda, tuo ir kitą tepa ar vaikų darželio: „kas užriko, tas užšiko“. Nors gal ir visi trys pasakymai desovietizacijos komisijų iniciatoriams tiktų. Jos taikinyje atsiduria mūsų kūrėjų, kurie neįtinka ar konkuruoja su mūsų valdžioje atsidūrusiais ir susitapatinusiais su dievukais vizijomis.
Ir tada jau visai nesvarbu, ar iškeliant save, nutylint savo sovietmečio nuodėmes, reikia apdergti Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros, Donato Banionio, Justino Marcinkevičiaus kūrybą ar net ir patį kardinolą Vincentą Sladkevičių. Tauta – tai visų pirmiausia mūsų kultūra ir man visai nesvarbu, kokių politinių pažiūrų ar idėjų laikėsi tie žmonės.
Blogiausia, kad matydamos tokį valdžios požiūrį, bandančios siekti karjeros dabartinėje Lietuvoje vidutinybės ima kritikuoti mūsų tautos kultūrinį elitą. Sąjūdžio, atvedusio mus į nepriklausomybę, moralinį autoritetą Justiną Marcinkevičių užsipuola vienišų moterų guodėjas, vienuolis brolis Astijus ir rašytoja prisistatinėjanti tokia K. Sabaliauskaitė. Na, mano manymu, jai iki rašytojos – taip pat, kaip porno filmų žvaigždei iki aktorės, nors ką gali žinoti, juk tokia Čiočialina tapo Italijos parlamento nare.
Gal, bandant šlovinti save, nereikia žeminti ir niekinti kitų. Visi gyvenome sovietmečiu, buvome tos sistemos dalis, tad pradėkime tuo metu Lietuvą garsinusius sportininkus, Europos, Pasaulio, Olimpinius čempionus smerkti už tai, kad jie atstovavo Sovietų Sąjungą.
Mano gimtojoje Varėnoje yra Zenono Voronecko gatvė, kur ant vieno namo kabo atminimo lenta šiam tarybinių laikų mūsų Vykdomojo komiteto pirmininkui, kuris didžiąją gyvenimo dalį sąžiningai dirbo Dzūkijos krašto žmonėms.
Tuo metu Varėnos Vykdomojo komiteto sekretoriumi dirbo mūsų Nepriklausomybės signataras Juozas Dringelis, ant kurio gyvenamo namo kabo jam skirta atminimo lenta. Abu šie žmonės buvę komunistai, Vykdomajame komitete dirbę nomenklatūrininkai, bet Varėnos žmonės juos gerbia ir iki šiol prisimena geruoju.
Tik dabar galvoju, ar neatsiras desovietizacijos komisijoje koks nors durnius su iniciatyva, kuriam visa tai nepatiks? Žinau tik tiek, kad posakis „duok durniui kelią“ čia netinka. Tokios komisijos valdžiai, gyvenančiai pagal principą – skaldyk ir valdyk, reikalingos, kad pjudyti mus, lietuvius, tarpusavyje.
Prieš 35 metus Baltijos kelyje – aukščiausiame tautos vienybės taške, stovėjome atstovaudami 3,5 milijono, dabar mūsų šalyje gyvena milijonu mažiau ir esame labiausiai nykstanti Pasaulio tauta …
