Taip galima įvardinti mūsų valdžios sprendimą pagerbti demokratinę Kiniją – Taivano salą – mažytę dalelę Kinijos, deja, 70 metų valdomos komunistinio totalitarinio režimo, negailestingo tautinėms mažumoms – budistams tibetiečiams ir musulmonams uigurams – sušaudžiusio protestuojančius studentus Tiananmenio aikštėje Pekine, slopinančiam Honkongo demokratiją. Koks tai pagerbimas? Nepriklausomos demokratinės salos atstovybę pavadinom Taivano atstovybe, tuo pabrėždami, kad salą laikome suverene, nepriklausoma demokratine šalimi. Kitos šalys, bijodamos supergalingo Kinijos komunistinio drakono, salą vadina Taipėjaus režimu (Taipėjus – Taivanio sostinė). Elgiasi pagal principą – durniui duok kelią.
Komunistai visur ir visuomet komunistai, jiems turi priklausyti viskas, ko jie užsigeidė. Už kinų komunistų įkyriai kartojamos mantros – Taivanas – neatskiriama vieningos Kinijos dalis, slypi baimė. Baimė, kad demokratinis Taivanas, kurio laisva visuomenė daug pasiekė įvairiose srityse (panašiai kaip Pietų Korėja, Japonija, Singapūras) yra lyg laisvės pažangos švyturys pavergtai didžiosios Kinijos visuomenei.
Įsiutę dėl tokio, jų požiūriu, įžūlaus Lietuvos sprendimo kinai komunistai mums nelauktai netikėtai pradėjo ekonomiškai įvairiais būdais keršyti. Čia jiems išradingumo netrūksta, mūsų donkichotiškas idealizmas, galima jį pavadinti ir romantizmu, praktiškai mums nuostolingas, daug ekonomiškai kainuoja. Bet toks jau istoriškai susiformavęs neramus mūsų lietuvių, kovotojų už teisingumą, bruožas. Sakoma, ne vien duona žmogus gyvas.
1941 m. tremtinys
Algimantas Lelešius
