Jonas Ivoška
Mūsų Vyriausybėje nesibaigia kalbos apie nekilnojamojo turto apmokestinimą. Nesu tikras, ar mes nesuprimityvinome savo požiūrio į apmokestinimo objektus, vienpusiškai galvodami, jog vertybės, duodančios pajamas, yra tik daiktinės kilmės.
Manau, kad informacinių technologijų amžiuje informacinės vertybės duoda didesnius pelnus, negu jie gaunami iš daiktinės nuosavybės.
Svarbu dar ir tai, kad apmokestindami daiktines pajamas mes apiplėšinėjame su daiktų įgijimu jau ne kartą apmokestintus subjektus, tuo tarpu lobstantieji ne savo pastangų, o visuomeninio intelektinio produkto pasisavinimo būdu nepatiria jokių mokestinių prievolių. Ar tai teisinga?
Bendruomeninis žmonių gyvenimas reikalauja bendruomeniško žymios dalies reikalų tvarkymo. Tam reikalingos lėšos, kurių šaltinis – mokesčiai. Jie, žinoma, turi būti ne tik rezultatyvūs, bet ir teisingi. Tai aptarkime žvelgdami giliau.
Naujos žmonijos kartos civilizacinių procesų nepradeda nuo akmeninio kirvuko, o naudojasi visos visuomenės evoliuciniame procese pasiektais civilizaciniais laimėjimais. Naujausiu žmonių intelektinės veiklos produktu sąlyginai galima laikyti dirbtinį intelektą (DI), kuris neabejotinai yra visos žmonijos kūrybinės veiklos produktas. Šio produkto pagal bendruosius teisinius nuosavybės įgijimo pagrindus negalėtų savintis joks individas.
Dėl to dirbtinio intelekto sukurtas produktas, nepriklausomai nuo to, kas juo pasinaudojo, pagal teisingumo kriterijus negali būti laikomas privačia nuosavybe.
Jeigu informacinė vertybė pasinaudojimo ja momentu formaliai ir priskiriama konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, tai nereiškia, kad šis asmuo, naudodamasis visos visuomenės sukurtu intelektiniu produktu neturi mokestinės prievolės atsiskaityti su visuomene už pasinaudojimą jos kūriniu.
Įsivaizduokime, kad įmonininkas atleidžia iš darbo darbuotoją, kurį funkcionaliai pakeitė DI. Tuo atveju visas darbuotojui mokėtas atlyginimas lieka įmonininkui, kuris prie DI sukūrimo faktiškai neprisidėjo. Tai reiškia, jog už santykinai svetimo (visos žmonijos) produkto panaudojimą privatus asmuo kraunasi sau pelną, kaip už jo paties darbu sukauptą kapitalą.
Tokiu visuomeninio intelektinio produkto socialiai neteisingo pasisavinimo pagrindais atsiranda nauji milijonieriai ir milijardieriai, kurie dažnai nepasižymi nei išskirtinėmis fizinėmis, nei intelektinėmis, nei dorovinėmis savybėmis, kad būtų pagrindas jiems disponuoti dideliais finansiniais ištekliais.
Šioje ekonominių santykių srityje turėtų atsirasti naujų mokestinių prievolių rūšis ekonomiškai nepagrįstiems viršpelniams nukreipti į viešųjų išteklių fondus, iš kurių, be kita ko, būtų skiriamos išmokos ir iš darbo rinkos DI išstumtiems žmonėms.
Tad, protingai žvelgiant į bet kokią mokesčių reformą, būtina galvoti ir apie socialiai neteisingų viršpelnių apmokestinimo algoritmus, o ne tik brutalia prievarta kėsintis į finansiškai silpniausius visuomenės narius, kurie nepajėgūs pasipriešinti instituciniams plėšikams.
