Ada Sabaitytė
Rėdos ratas sukasi nesustodamas ir mes, žmonės, norime to ar nenorime, dalyvaujame tame vyksme, nes esame priklausomi tiek nuo savo planetos Žemės, kuri mus laiko, maitina ir glaudžia, tiek nuo Dangaus (Visatos), kuris mums siunčia šviesą ir šilumą, lietų ir sniegą, o apibendrintai – gyvenimo jėgą arba jėgas gyventi.
Taigi, mes visi esame Žemės ir Visatos vaikai, gyvenantys ir privalantys gyventi Visatos ritmu, kaip tai darė mūsų kilties žmonės, iki mūsų.
Kaip esame rašę anksčiau, šventės į mūsų gyvenimą ateina, kai Dangus žiūri į Žemę, ir tai yra išskirtiniai akimirksniai žmogaus gyvenime, kai jis gali apsivalyti nuo kasdienybės, t.y. tapti šventu. Todėl mūsų kultūros, mūsų civilizacijos žmonės laikėsi per amžius nusistovėjusių tradicijų ir šventė savas šventes, kurios padėjo išgyventi per ilgus, nelengvus amžius.
Jei prisimintume mūsų tikrąsias tradicijas, tai visos šventės buvo skiriamos į vasaros (šviesos/ šio pasaulio) ir žiemos (tamsos/ miego/anapusinio pasaulio). Pavasario ir rudens Lygiadieniai (Lygės) buvo tarsi slenksčiai, skiriantys visas šventes. Nuo Pavasario Lygės prasidėdavo Žemės pabudimas, o su juo ir visos gyvybės šventės: Keturiasdešimties paukščių diena, Pempės, Vieversio dienos, Jorės šventė (Velykos?), Mildos šventė, Gegužinės, Motinos diena, ……., Kupolinės/ Rasos (katalikų tradicijoje – Joninės), …, Žolinė.
Rudens Lygė buvo ta šventė, kai mūsų Žemę imdavo globoti Dausų dievai – Žemė užmigdavo. Šio laikotarpio šventės buvo Sambariai, Ilgės (Vėlinės), Vaižgantinės, Šviesos diena (katalikų tradicijoje Šv. Liucijos diena), Kūčios, Kalėdos, Trijų Karalių šventė (kaip šias šventes vadino mūsų protėviai, nežinoma, nes tie pavadinimai yra paskandinti mūsų kraujyje), tada Kumeliuko krikštynos, Perkūno diena (Grabnyčios/ Gromnyčios), ….., Užgavėnės, ….ir vėl Pavasario Lygė.
Kadangi esame ant labai didingos ir gražios šventės – Ilgių – slenksčio, tai reikia aptarti būtent šią šventę: kaip mes ją turėtume švęsti? Ir kaip švenčiame?
Taigi, Ilgės arba Vėlinės – kokia tai šventė ir kokia jos prasmė? Tai yra labai labai sena mūsų šventė, kurios metu mus aplanko mūsų artimieji, iškeliavę į Dausas. Ilgių metu, kaip sakoma mūsų tradicijoje, atsiveria Vėlių varteliai ir vėlėms leidžiama dalyvauti didingoje šventėje, kartu su mumis, gyvenančiais gražioje mūsų Žemėje.
Tai yra labai prasminga ir gili šventė, kurios šventimo papročių nuotrupos išlikę iki mūsų dienų rodo, kad šios šventės metu žmonės atlikdavo apeigas, kurios atnaujindavo ir sutvirtindavo mirusių ir esančių šeimynos narių ryšį – taip buvo užsitikrinama abipusė pagalba ir parama visiems ateinantiems metams. Ir tai buvo ne šiaip prietarai, o labai galinga globa, kurią gyviesiems teikdavo Dausos.
Tuo tarpu mes, žmonės, laikydamiesi savų papročių ir atlikdami apeigas, padėdavome vėlėms, bendraudavome su jomis – mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis buvo vieningas.
Įvedus katalikybę, šis ryšys buvo sugriautas, mirusiųjų pasaulis demonizuotas, ir į tą, dirbtinai sukurtą, pasaulėvaizdį buvo indoktrinuotos jau grynai vakarietiškos kultūros pažiūros: baimė, pasišlykštėjimas, mirusiųjų siejimas su kažkokiomis baidyklėmis ir visais atvejais – mirusiesieji demonizuoti ir paversti gyvųjų pasaulio priešais ir kenkėjais, su kuriais reikia kovoti visais įmanomais būdais, tame tarpe ir tyčiojantis iš anapusinio pasaulio, tikintis, kad tokiu būdu bus galima jį suvaldyti? (O gal tai dar rimtesnis žaidimas?).
Tokias nuostatas mums ir rodo tas „puikusis“ helovynas – tiesiog „švenčių šventė“!
Bet „pasirašydami“ po šiuo svetimu mums scenarijumi, turime žinoti, kad tokiu „moderniu šventimu“ mes išvarome savo artimųjų vėles, kurios, pagal seną paprotį, šiomis dienomis lanko mus ir mūsų namus. Ir jos, pagal mūsų tradiciją, atneša gerovės ir gausos palinkėjimus visiems sekantiems metams.
Tuo tarpu visos tos svetimos kultūros dekoracijos yra skirtos nubaidyti ir išvaryti mirusiųjų vėles. Vadinasi, mes patys, pačiu grubiausiu būdu išvarydami savo artimųjų vėles, tuo pačiu atmetame ir Dausų mums siunčiamą pagalbą bei globą. Taigi, ką mes renkamės?
Pažvelkime, kaip mes dabar „švenčiame“? Dabartinis „šventimas“ rodo visišką vietos, padėties ir krypties pametimą. Ir dar: toks dabartinis šventimas rodo, kad mes visi labai sėkmingai tapome mankurtais*! Kodėl taip sakau? Todėl, kad mes visi, kaip apakę ir išprotėję zombiai, nenorime savų švenčių ir savitas bet kurios šventės šventimas mums atrodo kaip atsilikimas, nemodernumas ar dar kokia kita nesąmonė. Ir mes tiesiog veržte veržiamės švęsti tą labai savitą ir išskirtinę mūsų šventę, taip, kaip ją švenčia mums visai svetimos, kanibališkos (vakarietiškos) civilizacijos atstovai.
Kuo skiriasi tie du šventimo būdai ir pačios šventės? Visų pirma reikia suprasti aiškų skirtumą tarp dviejų civilizacijų: kaip sakė šviesios atminties filosofas profesorius Arvydas Šliogeris, mes buvome ir esame Miško arba Gyvybės civilizacijos atstovai, o mūsų partneriai, vadinamieji vakariečiai, yra Dykumos arba Mirties civilizacijos atstovai – tai ir yra dviejų kultūrų labai skirtingi pamatai: vakariečiai yra Mirties kultūros nešėjai ir palaikytojai – ir tai yra jų kraujyje ir genuose. Mes esame Gyvybės kultūros nešėjai ir tai, taip pat, yra mūsų kraujyje. Tai pirmas teiginys.
Sekantis teiginys: tokių visai priešingų kultūrų žmonės niekada netaps vieni kitiems „savais“, nes jie turi per daug giluminių ir esminių skirtumų. Šiuo atveju žmonės, nešantys ir visur sėjantys mirtį, instinktyviai nekęs žmonių, atstovaujančių Gyvybės kultūrą (mūsų istorijoje jau yra taip buvę – kryžiaus karai).
Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad Mirties kultūra yra labai agresyvi, melaginga ir nežmogiška, todėl yra labai sunkiai suprantama mūsų kultūros žmonėms, gal todėl mus taip lengvai palaužė, kai prieš kelis šimtus metų Romos popiežiaus gaujos pakeitė savo politiką ir grubią žudymo jėgą pakeitė vienuoliška klasta ir apgaule – štai tada ir prasidėjo mūsų valstybės griūtis, o mūsų žmonės buvo paversti vergais. Dabar tas vyksmas tebesitęsia, o mes jau esame iš vergų, paversti mankurtais.
Kitaip negalima paaiškinti, kad ir tokio dalyko, kaip Helowyno robaksų rengimas Ilgių šventės metu. Mes visai nesuprantame ir nenorime suprasti šios šventės prasmės ir reikšmės mums, o lakstome kaip Amerikos indėnai ar Australijos maoriai paskui stiklo karoliukus ar spalvotus skuduriukus ir už tai parduodame ne tik savo žemę, bet priedo atiduodame ir savo dūšią!
Jei žiūrėtume į šventės pavadinimus tose skirtingose kultūrose, tai mūsų kultūroje jos reikštų ilgesį, gal ilgą, nuoširdų susitikimą su savaisiais, kai tuo tarpu mūsų partnerių kultūroje naudojamas pavadinimas reiškia „Pragaras + nugalėti“. Nors aiškinama, kad tas žodis „helovynas“ reiškia „Visus šventus“, bet visuose žodynuose rašoma, kad žodis „hell“ reiškia pragarą, o „win“ reiškia „nugalėti“. Taigi, nori-nenori, bet gaunasi, kad tos naujos šventės pavadinimas yra: „Pragaras nugalėjo“! Ar „Pragarą nugalėjo“? Štai klausimas koksai!
Aišku, mūsų kalbininkai bando „užtrinti“ esmę ir liepia tą šventę vadinti Šiurpnakčiu. Bet vėlgi, prie ko čia šiurpnaktis, kai mus aplanko mūsų artimieji – tai šviesaus susitikimo metas, o ne kažkokie šiurpai ir siaubai!
Žodžiu, pasikeičia šventės pavadinimas – pasikeičia ir visa šventės prasmė: per tuos kanibališkos kultūros robaksus mes įsileidžiame katalikiško pragaro personažus ne tik į savo namus, bet ir į savo dūšią. Ir tada tas pragaras ir tampa laimėtoju, o mes patys tai sveikiname ir dar džiūgaujame.
Ir dar: negana to, už visus tuos abejotinus pasilinksminimus, mes mokame pinigus!?
Ir kol mes leidžiame pinigus atviroms nesąmonėms, linksmindamiesi su pragaro personažais ir leisdami tam pragarui mus nugalėti, mūsų išėjusiems artimiesiems nėra vietos nei mūsų namuose, nei mūsų širdyse, nei atmintyje, nei mūsų Žemėje. Mums primesta svetima kultūra per tokius Helowynus byloja, kad mūsų mirusieji artimieji yra pabaisos ir mūsų priešai, verti baimės, paniekos ir pasišlykštėjimo – pažvelkite vien į tas visas kaukes!
Šioje vietoje reiktų paklausti: ar kas nors kada nors yra šventęs šią šventę pagal mūsų tradiciją? Panašu, kad NE! O išties tai yra labai didinga, iškilminga ir labai šviesi šventė! Po jos lieka labai šviesus, šiltas ir pakylėtas jausmas – jokia pragaro šventė niekada jai neprilygs!
Bet mes, mankurtai, nieko nenorime apie tai nei žinoti, nei girdėti ir labai uoliai dumiame į tuos helovynus patys, bei stumiame į tą pragarą ir savo vaikus: visi darželiai, visos mokyklos tiesiog negali netarnauti tai pragaro šventei. Jei anksčiau tose įstaigose švęsdavo Rudenėlio šventes, tai dabar visur vien tik Pragaro laimėjimo šventės.
Puiku! Tik neaišku, kur šiuo klausimu yra Bažnyčia, kuri aiškina visiems, kad ji yra tik „už aukštas materijas“, už sielos išgelbėjimą ir panašius dalykus? Jos pozicijos mes visai nematome ir negirdime.
Esant tokioms aplinkybėms, panašu, kad tie kalbininkai, naujadarų kūrėjai, yra teisūs – ši naktis tikrai yra šiurpnaktis, bet ne todėl, kad pavadinimui „Pragaro nugalėti“ reikia tautinio – patriotinio pavadinimo ir dar tokio, kad niekas nieko nesuprastų, o todėl, kad tą naktį pamatome kiek daug mūsuose yra prigaminta mankurtų!
Taigi, mieli MANKURTAI, pasveikinkime vieni kitus su šiurpnakčiu „Pragaro Nugalėti“ ir darniomis eilėmis – visi į Pragarą!
P.S. Visai pabaigai: mieli tautiečiai, Lietuvos piliečiai, kurie dar nesate visai praradę proto, pabandykite švęsti šią šventę taip, kaip ją šventė mūsų žmonės, kurie garbino Gyvybę, bet ir gerbė Mirtį – todėl niekada neleido sau iš jos darkytis pagal užsienietiškas madas!
*Mankurtas (turk. mengirt = „netekęs atminties“) – žmogus, nepažįstantis savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs visą praeitį, nenorintis nieko apie ją žinoti.
