Ligita Juknevičiūtė
Vakar vakare nuvažiavom į miestelio centrą suvalgyti ledų. Tai jau tapo tradicija – pasėdėti aikštėje prie bažnyčios ir tiesiog pasimėgauti vakaro nuotaika.
Miestelio aikštėje, kaip visada, nemažai žmonių sėdėjo kavinėse, bendravo, o vaikai aplink bažnyčią žaidė kamuoliu. Kamuolys vis atskrisdavo iki mūsų, sėdinčių čia pat ant suolelio, tada mes kamuolį atmesdavom vaikams atgal, jie padėkodavo ir žaisdavo toliau, o kartais kamuolys rizikingai praskrisdavo virš vakarojančių žmonių staliukų su gėrimais ir maistu. Bet niekas dėl to nesinervino, maža to, esu tikra, net jei kokį kartą būtų įskridęs į makaronų lėkštę, graikai iš to būtų tik pasijuokę.
Nes vakaroti su draugais yra gera. Nes vaikai, šventoriuje žaidžiantys kamuoliu, yra gražu ir svarbu. Nes kai visi šalia, visiems ramu, ir tada visi daro tai, kas teisinga. Suaugę bendrauja, juokiasi, mėgaujasi buvimu, o vaikai juda, dūksta, draugauja ir džiaugiasi vaikyste, o ne klusniai sėdi, sulindę į telefonus… Beje, įdomu, kodėl mūsų didžiulėje Katedros aikštėje nėra kavinių, bent vasarą, bent laikinų? Tik prieš Kalėdas ten išsirikiuoja prekybininkų kioskai ir trumpam žmonėms sukuria šventinę nutaiką. Gal kad sezonas trumpas?
Neseniai žiūrėjau labai įdomų kažkokios psichologės video apie maldą ,,Tėve, mūsų“. Pasirodo, kad aramėjų kalba, kuria ir kalbėjo Jėzus, ji skamba kiek kitaip, o išversta į graikų, vėliau ir į kitas kalbas, ši malda tapo kitokia.
Paskutiniosios eilutės dabartiniam ,,Tėve mūsų“ visomis kalbomis skamba taip. ,,Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto, amen.“
O štai aramėjų kalba, iš kurios ir buvo išverta į graikų, šios maldos eilutės skamba kiek kitaip: ,,Išlaisvink mus nuo nebrandumo negyventi dabartyje“.
Taigi, negyvenimas dabartyje, nuolatinis nerimavimas, knaisiojimasis po praeitį ar ateities modeliavimas, pagal senąjį originalų maldos variantą, ir yra piktojo veikimas. Toks žmogus, kiekvieną kartą paniręs į nuoskaudas ar per daug gyvenantis praeities prisiminimais, praranda gyvenimą tikrąja to žodžio prasme. Tas pats ir su ateitimi. Kiek konfliktų, nerimo ir pykčių kyla dėl to, kad mes, įtikėję savo visažiniškumu ar įsivaizdavimu, jog galim kontroliuoti savo ar kitų gyvenimą, bandom užbėgti įvykiams už akių, kažką nuo kažko tariamai apsaugoti, išgelbėti, įskaitant ir savo gerovę ar įsivaizduojamą saugumą.
Ir tuo metu, kai darome kažką atseit dėl tos tariamos ateities, kurios net nežinom ir negalim kontroliuoti, mūsų gyvenimas ČIA byra pro pirštus kaip smėlis… O Dievas stovi šalia, stebi mus ir sako:
„Štai, tu dabar esi su savo šeima, ar jauti dėl to ramybę ir dėkingumą? Ar matai, kaip gražiai blizga šakutė, padėta vakarienei, kokios mėlynos tavo vaiko akys? Ar vertini šią akimirką, juk rytoj, jau už kelių minučių, gali nieko nebelikti?“
Ir tai vyksta nuolat. Mes nematom saulėlydžių, nevertinam paprasto buvimo, tegu tyloje, tiesiog ramios tylios laimės…
Kodėl mes mylim šunis? Nes su jais nereikia kalbėti. Su šunim tiesiog eini, sėdi, esi ir tau yra gera. Jis sėdi šalia ir myli tave ne už kažką, o už tai, kad tu esi. Taip, žinau, kad tai banalybės, bet pakeiskit šunį bet kokiu gyvu sutvėrimu, netgi gėle ar medžiais miške, tarp kurių yra gera, ir suprasit, kad laimei nereikia nei žodžių, nei proto, nei įsitikinimo, kad esi sėkmingas ar įtakingas. Nes viskas, kas mus supa, ir yra Dievas, ir jis mus priima ir myli besąlygiškai. Tik mes patys nenorim savęs ir kitų priimti. Nes pasiduodam pagundai negyventi dabartyje, kai tuo tarpu tik Kūrėjas žino, kodėl ta praeitis buvo būtent tokia ir žino, kas mūsų laukia ateityje.
Nevertinam esančių šalia besąlygiškai, nes nuolat keliam vieni kitiems meilės sąlygas…
Aišku, tą patį galiu pritaikyti sau… Kas man trukdė gyventi Lietuvoje ir dūsauti iš laimės, žvelgiant į ūkanotus rytus ir geltonus rudens medžius… Atsakau. Aš tikrai visa tai vertinau, ir gamtoj medituodavau, ir džiaugiaus galimybe gyventi savo žemėje tarp savų, siekti gerovės sau ir valstybei, kaip dabar madinga sakyti, bet….
Kai pradėjo streikuoti mano kūnas, tai buvo signalas, kad kažką darau ne taip. Kad tos pastangos išlikti ramia, sveika ir pozityvia yra per didelės, kaina per didelė tam, kad išsaugočiau geros mamos ir lojalios pilietės įvaizdį. Aš ne tik mama, ne tik pilietė, aš esu žmogus, Dievo vaikas. Ir aš tikiu, kad mūsų fizinė ir psichinė sveikata mums yra brangiausia duotybė, o jei ji pradeda šlubuoti, tai yra ženklas, kad einame ne ten, ne taip ir ne su tais.
Būdama sveika, rami ir švelni sau bei kitiems, esu tokia, kokius mus nori matyti Kūrėjas. Jam nereikia įsitempusių, įniršusių, paklaikusių mūsų veidų. Palieku jums savo ramybę, pasakė… O jau mes patys renkamės ir turim galimybę spręsti, kokie norim būti. Ramūs ar isteriški. Taikūs ar trokštantys karo ir keršto, dėkingi ar pilni asmeninių ir istorinių nuoskaudų…
Ir mes tol daužysimės, ardysimės ir kovosim, kol pavargsim. Mes visi. Žmonija – ne tik mes tarpusavyje penkių ar penkių tūkstančių kilometrų spinduliu. O kai pavargsim ir suprasim, kad tai neveda į niekur, pradėsim vėl bendrauti ir taikytis.
Iki tol turim tiesiog išgyventi. Vieni išgyvens, kiti kris, taip ir nesupratę, ko čia atėjo. O atėjom nepasiduoti pagundai negyventi dabartyje. Įkvėpti ir iškvėpti. Gyventi. Visiems to linkiu taip pat, kaip ir sau, dabar ir visada, kaip toje maldoje.
Puikiai parasyta , aciu.