Ligita Juknevičiūtė
Neseniai akis užkliuvo už labai geros minties, pasakytos kažkokio vienuolio.
Kai žmogus yra sveikas, jis turi šimtus reikalų ir problemų, o kai suserga, lieka tik viena problema, kaip pasveikti. Visa kita pasidaro nesvarbu.
Aš pratęsčiau mintį. Kai žmogus yra sveikas, jis nesuka galvos dėl ryšio su Dievu, net nesusimąsto, kad gera sveikata yra ne tik malonė, bet ir įpareigojimas tokią malonę vertinti ir laikytis taisyklių, kurias gavom Dešimties Dievo įsakymų pavidalu, atėję į šią žemę. Nes ilgai nesilaikant jų, ateina pasekmės. Piktieji ir kerštingi, melagiai, paleistuviai ir bedieviai, žudikai ir liežuvautojai, rajūnai ir vagys, teisuoliai, prisikūrę netikrų dievų, puikybės užvaldyti pseudo šventieji, įtikėję savo tariama galia, anksčiau ar vėliau neretai pradeda sirgti.
O tada prisimena, kad yra Dievas, kuris ir nuspręs, lesti tam nusidėjėliui dar pagyventi, ar ne.
Na, gerai, jeigu jums nepatinka terminas Dievas, pavadinkime jį gamta. Ji niekada neklysta, nes yra tvarka, kurios laikytis turim visi. Gyvūnai, neeikvojantys savo energijos pykčiams ir nuodėmėms, besaikiui rijimui ar gėrimui, nerimui dėl rytojaus, neserga tokiomis ligomis, kaip žmonės. Turiu omeny tuos gyvūnus, kurie vis dar gyvena laisvai, nepasiekti civilizacijos. Šunys serga, ir dar kaip, juk jie yra prijaukinti, mes juos ir maitinam ne taip, kaip reikėtų, ir vedžiojam gal per mažai, o štai vilkai, įtariu, neserga nei kepenų ligomis, nei depresija, kaip šunys, nei viduriuoja, nei tunka. Miške nėra veterinarų, patys vilkai yra sanitarai, gamta taip sudėlioja viską, kad silpnesnieji tiesiog numiršta arba yra sunaikinami kitos mitybos grandinės.
O žmonės serga, nes liežuvauja, vagia, nesilaiko pasninkų, apsiryja, tingi pajudėti bent minimaliai, nes gyvena bet kaip ir taip gyvendami praranda ryšį ne tik su savo Siela, bet ir su Dievu. O praradę nebegali atnaujinti energijos, pradeda sirgti ir miršta.
Kai suserga, tenka permąstyti savo gyvenimą, įpročius, prisiminti visokias nuodėmes ir bent mintimis atsiprašyti tų, kuriuos nuskriaudei, tenka iš savo kasdienybės išmesti nereikalingus dalykus, mintis, emocijas, sadomasochistinį norą dirgintis, būti auka, pyktis, piktintis, bandyti sureguliuoti eismą saviems ir visam pasauliui, tenka atsigręžti į save, tada į Dievą ir pradėti dirbti.
Nes jeigu nedirbsi, jeigu suksi tas pačias mintis ir gyvensi taip, kaip gyvenai, tai ir toliau sirgsi, gal net ir mirsi. O mirti juk nesinori. Kiti gali mirti, bet aš tai ne, aš tai nemirtingas, jeigu dabar gyvenu, tai ir rytoj atsibusiu, kitaip net būti negali. Aš negaliu nei sirgti, nei mirti, nes esu geras žmogus, va Petras tai gyvatė, o Barbora tai paleistuvė, bet aš tai neeee, aš ne toks.
Girdėta? Anksčiau aš stebėdavaus, kad daktarai yra ciniški, ne visada kantrūs su pacientais. Bet , mielieji, jie tiek mato tų ligonių, kurie eina pas gydytojus vaistų, net nesusimąstydami apie tai, kad vaistai nepadės, jeigu tu nepakeisi savo gyvenimo, mitybos, minčių, jei tu nepasikeisi pats.
Tokius medikai, manau, iš tolo atpažįsta. Kai ateina du šimtus kilogramų sveriantis žmogus ir skundžiasi, kad dūsta, kad spaudimas aukštas. Arba pykčio perkreiptu veidu teisuolis, kuriam spaudimas, kepenų ligos, tulžis nuo pykčio jau nebedirba. Dabar tiek daug informacijos apie tai, kaip būti sveiku. O žmonija vis tiek kariauja mintimis ir veiksmais, geria, rūko, pati minta ir kitus maitina nebe maistu, o nuodais, ir stebisi, kad tiek daug ligonių.
Socialiniai tinklai sprogsta nuo neapykantos, karo tematikos, vienas kito niekinimo, auklėjimo, patyčių, darboholikai alina save iki išsekimo, pinigų vergai aria, nepaisydami priesako, kad bent sekmadienį nedirbk, kol miršta tiesiog darbe, ir tik liga sustabdo žmogų. Skausmas. Baimė mirti. Tapti našta sau pačiam ir artimiesiems.
Stebiu žmones iš feisbuko, kai jie suserga. Tada atsiriboja nuo sociumo, neberūpi nei karas, nei politika, nei pasaulio „neteisybė“, nes, o kada tas pasaulis buvo teisingas pagal mūsų supratimą? Cha cha, juk tai, kas teisinga statistiniam krikščioniui europiečiui, musulmonui yra visiškas siaubas, ir atvirkščiai. Teisingas ir teisus tik Dievas, o kai žmogus pradeda vaidinti Dievą, jį užpuola visokios negandos.
Nesakau, kad liga tik tuos užpuola, kas nevertina sveikatos. Visko yra pasaulyje, serga ir kūdikiai, ir šventieji, štai šv. Nektarijus mirė nuo prostatos vėžio, skausmuose ir kančiose, nors per savo gyvenimą net musės gal nenuskriaudė ir nenusidėjo. Tai didžiulė paslaptis, kodėl tiek daug pasaulyje to skausmo ir kančios, ir daug išminčių bei šventraščių apie tai kalba.
Kažkam pasisekė Kristaus laikais būti išgydytam Jo prisilietimo, kažkam prireikia kaip reikiant save pertaisyti, kad sugrįžtum į ryšį su Kūrėju, kažkam ir nepavyksta.
Nelaukim, kol ta sveikatos malonė mus apleis, gyvenkim taip, kad širdyje kuo dažniau būtų meilė ir šviesa, nors tai ir labai labai sunku. Patiems prisiversti taip gyventi ypač sudėtinga, nes iš prigimties esam egoistai ir gudručiai, tad pirmiausia galim tik prašyti, kad būtume vedami teisinga minčių ir gyvenimo būdo kryptimi.
Mažais žingsneliais, ryšyje su Dievu, turėtų pavykti. Anksčiau ar vėliau. Bet juk geriau vėliau, negu per vėlai. Visiems sveikatos ir Dievo malonės būti ryšyje su savimi, artimu savo ir Kūrėju.
