Ligita Juknevičiūtė
Paskelbus apie režisieriaus Artūro Pozdniakovo sveikatos būklę ir paprašius visuomenės pagalbos jo gydymui, prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas. Nes reikėjo susitvarkyt su emocijom, kurios užplūdo, taip pat ir su jūsų reakcijom, teigiamom ir geranoriškom, žmogiškom ir šviesiom, jų buvo ir tebeeina labai daug, jeigu galima tai kažkaip išmatuoti, nes aš juk nežinau, kiek kas gali atjausti ar padėti, kažkas siunčia gerą mintį, maldas ar palinkjėjimą, kažkas pinigus, ir visa tai mes ne tik matom, bet ir jaučiam visa esybe, už ką dar kartą labai dėkoju, stengiuosi tiems, kam galiu, padėkoti ir asmeniškai, atleiskit, jeigu ne viską sužiūriu ir suspėju.
Aišku, labai sujaudino finansinė parama, kažkas aukoja po kelis eurus, kažkas daugiau, nieko nenorėčiau išskirti, nes tai būtų neetiška tų žmonių, kuriems ir keli eurai yra labai labai labai daug, atžvilgiu.
Labiausiai jaudina tai, kad jūs darot tai pasitikėdami Dievu, kuris visą paramą ir maldas transformuos į kažkokį rezultatą, mums jis dar nežinomas ir nesuvokiamas, bet žinau, kad tikrai bus, pamatysit.
Buvau tvirtai nuspendusi nerašyt apie neigiamas emocijas, komentarus, kurie mane sugrąžino į būsenas Lietuvoje, kai buvom supjudyti, kai mane išmetė iš draugų net seni pažįstami dėl to, kad prasidėjo raganų medžioklė, tapatinant antivakserius su taip vadinamais vatnikais, priešinant visuomenę ir pjudant žmones.
Bet vienas pamatytas video padrąsino pakeisti šią nuostatą, ir papasakoti savo įžvalgas dėl tų neigiamų komentarų, manau, jos jums bus irgi įdomios.
Daugybė žmonių, sujaudinti mūsų istorijos, nusprendė, kad reikia Artūrui padėti, aukojo ir dalinosi mano postu feisbuke, turėjau vilties, kad ir sisteminė žiniasklaida išspausdins šį kreipimąsį, ir tai padidins pagalbos prašymo Artūrui sklaidą. Buvo ir piktų komentarų, bet aš jų nesureikšminsiu, bet vieną epizodą noriu papasakoti.
Labai nustebau ir apsidžiaugiau, pamačiusi, kad postu pasidalino ir viena žinoma moteris, su taip vadinamom „teisingom pažiūrom ir vertybėm”. Parašiau jai žinutę, padėkojau už drąsą ir širdį, patikinau, kad net valanda laiko, kol jos sienoj kabės mano prašymas, bus mums didelė parama. Mačiau, kad ji pervedė ir pinigų, padėkojau ir už juos. Bet netrukus po mano postu jos sienoj atsirado komentaras, raginantis paklausti Ligitos, kieno Krymas.
Ponia sureagavo, ir manęs paklausė, kieno Krymas. Atsakiau alegorija, kaip buvau kažkur skaičius, apie berods indėnus ir užkariautojus. Tik pakeičiau juos rusais ir ukrainiečiais, kur vieni šaukė, kad čia mano žemė, kiti, kad mūsų, o žemė, kuri juos priglaudė, tyliai sušnabždėjo, jūs visi mano. Į tai ponia sureagavo, kad atsakymas neteisingas, ir ji bus priversta išimti postą. Tiesa, jos paaukotų pinigų grąžinti jai nebūtina. Patikinau, kad nieko tokio, pinigus grąžinau atgal parašiusi, kad mums reikia gerų minčių ir nuoširdžios pagalbos, o ne išmaldos. Palinkėjau poniai ramybės ir meilės.
Taigi, kaip supratote, dėl to, kad paramą Lietuvos režisieriui Artūrui Pozdniakovui renkantis žmogus neteisingai atsakė į klausimą „Kieno Krymas”, lietuvė ponia nusprendė, kad ir Artūras nėra vertas tos paramos. Tai jos pasirinkimas, nieko nevertinu ir nepykstu, mes visi esam laisvi elgtis taip, kaip suvokiam tinkamai.
Būčiau prisivertusi šį epizodą nutylėti ir pamiršti, juolab, kad dar tą patį vakarą mano prašymą išplatino delfi, jis ten kabėjo tarp skaitomiausių kelias paras, ir davė daugybę sklaidos. Tikėjausi, kad dėl to mums pavyks surinkt reikiamą sumą kone per naktį, bet taip neįvyko, todėl toliau ieškosim būdų, kaip gauti pakankamai pinigų Artūro gydymu, o aš pasakoju toliau.
Mes čia, Graikijoj, nuolat pažiūrim ir matom Rusijos televiziją, ypač man, kaip žurnalistei, įdomu, kaip dirba jų žiniasklaida, kaip visuomenė ruošiama vieniems ar kitiems pokyčiams ar valdžios sprendimams. Per visą karą Rusijos žurnalistai gan dažnai pasakodavo, kokie geri rusų kareiviai, kaip jie kilniai elgiasi ir panašiai. Tai nestebino, kiekviena kariaujanti pusė daro tai, ką mano esant reikalinga.
Bet vakar mačiau reportažą, kur buvo pasakojama, kaip išlaisvinant iš „fašistų ukrainiečių” vieną kaimą, rusai pastebėjo besislepiantį ukrainietį, tas pasidavė, ir kadangi buvo sužeistas, tai rusų kareivis jį nešė ant pečių iki medicinos punkto, nors kitas rusas irgi buvo sužeistas, bet tas nešė ukrainietį. Tada medikai jį išgelbėjo, o tada jiedu susitiko vėl, rusas ir ukrainietis, apsikabino, pakalbėjo, tas ukrainietis dėkojo, papasakojo, kad jį gatvėj pagavo ukrainiečių mobilizatoriai ir paėmė į frontą, net nespėjus mamai pranešti, kas atsitiko. Tada jie visi skambino to ukrainiečio mamai, pranešė, kad sūnus gyvas, kad yra pas rusus, kurie jį ir išgelbėjo, ligoninėj, mama verkė iš laimės…
Žodžiu, viso siužeto esmė ta, kad rusai ir ukrainiečiai yra broliai, kad gana čia pyktis, reikia vėl draugauti ir panašiai. Siužetas buvo rodomas geriausiu laiku per pagrindinę Rusijos televiziją su daugiamilijonine auditorija, transliuojama visam pasauliui, ne tik Rusijai.
Manau, jūs suprantat, kur suku. Rusijos visuomeninė televizija nieko nerodo be reikalo, viskas sustyguota su valdžia, todėl galima daryt prielaidą, kad visuomenė jau ruošiama tam, kad rusai su ukrainiečiais susitaikys ir vėl taps broliškomis valstybėmis, gal net tokia kaip ir viena valstybe iš principo, be jokių fašistų nacionalistų.
O Lietuvos patriotai, tapę didesniais Ukrainos patriotais, negu patys ukrainiečiai, gal ir toliau klausinės vieni kitų, kieno Krymas, ir pyksis dėl to, net tada , kai patys rusai su ukrainiečiais tam Kryme smagiai poilsiaus ir gers degtinę, pasvarstydami galimai, kad, o kaži kieno Klaipėda? O Vilnius? O visa Lietuva?
Ir tada tos dvi draugiškos tautos ne tik kartu prekiaus, kurs, atstatinės Ukrainą, tuoksis tarpusavyje ir gražiai gyvens, kaip buvo iki dar nesenų įvykių, bet ir vykdys panašią ideologinę politiką, gal net surems pečius prieš kokį nors bendrą būsimą ar jau esamą priešą, kas ten žino.
Na, o toliau aš jau nebefantazuosiu, paliksiu prognozes pasidaryti jums patiems, tikiuosi, kad tos prognozės bus tik teigiamos, pasimelskim už tai ir pamedituokim apie taiką visame pasaulyje.
O aš labai linkiu mums visiems kiek įmanoma išsaugoti sveiką protą ir išlikti žmonėmis, tai reiškia, netapti gudresniais už Dievą, sprendžiant, kas yra vertas pagalbos, paramos, meilės ar išgijimo, o kas ne, nes visa tai ne mūsų nosiai.
Mes turim čia, žemėj, tik vieną tikslą – įveikti savo ribotumą, egoizmą, pasipūtimą ir parodyti bent truputį gerumo ir meilės, kas beatsitiktų, nors tai daryti lengva ne visiems.
Bet norint įmanoma. Dėkoju tiems, kas to bent jau siekia, su Dievo pagalba turi pavykti. Sėkmės visiems ir ramybės.
Finansinę paramą Artūrui Pozdniakovui prašome siųsti į Ligitos Juknevičiūtės sąskaitą: Luminor bankas, LT 344010042402938575.
