Ligita Juknevičiūtė, žurnalistė
Yra laikas tylėti, ateina laikas ir kalbėti. Atėjo laikas pasakyti tiesą, kodėl mes čia, Graikijoje, ir kaip iš tiesų mes čia gyvename. Jau beveik savaitė, kaip aš pati ir , manau, pats Artūras Pozdniakovas, vaikštom keistoje būsenoje, taip turbūt jaučiasi žmogus, kuriam buvo paskelbtas mirties nuosprendis, kuris netikėtai buvo atšauktas. Tuoj viską paaiškinsiu.
2022 buvo tie metai, kai mes atvykom į Graikiją ir likom čia gyventi, nes Artūrui buvo nustatyta frontotemporalinė demencija. Kas nežino, tai tokia genetinė liga, kurios metu pradeda nykti smegenų ląstelės, esančios kaktinėje smegenų srityje. Jos nyksta, žmogus irgi. Silpnėja atmintis, kalba, orientacija, kol žmogus pavirsta į kūdikį. O tada mirtis. Oficialiai rašoma, kad su šia diagnoze pragyvenama nuo kelių iki keliolikos metų. Ta diagnozė iki šiol žmonėms būdavo tolygi lėtam mirties nuosprendžiui, prarandant atmintį, prisiminimus, nebeatpažįstant brangiausių žmonių, prarandant asmenybę ir sugebėjimą atlikti kasdienius dalykus, nes oficialiai vaistų jai nebuvo, sustabdyti proceso buvo neįmanoma, nebent pristabdyti.
Kadangi Artūras pas mus ne tik menininkas, intelektualas, bet ir, sakyčiau, genijus, ši liga jam, kaip teigia mūsų gydytojas, prasidėjo prieš kokius septyniolika metų, bet buvo gerai užsislėpusi, o ir pats Artūras sugebėjo ją ignoruoti, simptomus nurašant išsiblaškymui ar meniškam būdui.
Kaip supranatu, tada, prieš kokius penkiolika metų, irgi toji liga jam davė impulsą sukurti grandiozinį projektą, prisiimant be baimės rizikas. Tokiu projektu tapo pilno metro animacinis fimas „Karaliaus Nalio legenda”, kurį Artūras pradėjo kurti dar gyvendamas Suomijoje, nepaprastai brangus, ambciningas, nuostabus filmas, istorija apie meilę pagal vieną iš Mahabharatos epų.
Bet filmo gamyba strigo, nors jau buvo pradėti darbai ne tik Lietuvoje, bet ir Indijoje, apvažiuoti Kanai, sukurtas filmo treileris, apie filmą jau rašė „The Hollywood reporter” ir Indijos spauda, bet viskas sustojo dėl prodiuserio finansinių reikalų, ir tai kainavo Artūrui labai daug nervų.
Turiu pasakyti, kad aš Artūrą pažįstu daugiau nei dvidešimt metų, tik jis vyresnis dvylika metų, mūsų tėvai gimtuosiuose Šiauliuose draugavo, ir aš nuo vaiksytės nuolat girdėdavau kalbas apie jį, visi Šiauliai didžiavosi, kai Artūras įstojo ir išvyko sudijuoti režisūros į Maskvą, o vėliau sukūrė filmą „Kažkas atsitiko”, kuris mano kartai tapo kultiniu, mačiau jį gal dešimt kartų, būdama paauglė, o kai susipažinome su Artūru, jau būdami abu suaugę žmonės, dariau su juo 1997 interviu laidai „Klajūnų dienoraštis”. Artūras tuo metu gyveno Suomijoje ir Vilniuje pasirodydavo labai retai.
Kai 2019 metais aš po daugybės metų paskambinau Artūrui į Suomiją ir pakviečiau į laidą „Vakaras su Edita” papasakoti apie filmą „Kažkas atsitiko”, Artūras pažadėjo atskristi, ir prasitarė, kad jį paliko antroji žmona. Kaip suprantu, jau tada jis sirgo, bet nei pats, nei artimieji to nesuprato, todėl dėl tos ligos kartais elgėsi neatsakingai ar netinkamai, vertinant tradicinio normalaus sociumo standartais.
Po to buvo ir kitų problemų, Artūras prarado Suomijoje butą, kuriame gyveno daugybę metų, bet tada aš dar nesupratau, kad visa tai jau yra tos frontotenporalinės demencijos požymiai ir iš to sekančios pasekmės. Mes pradėjom draugauti.
Artūras per pandemiją atskrido į Lietuvą, ir ten liko. Neužilgo atsirado naujas filmo „Karaliaus Nalio legenda” prodiuseris, mes vėl pradėjom dirbti su šiuo projektu, buvom nuskridę ir į Indiją, atidarėm Vilniuje filmo gamybos studiją. Vieną dieną žiūrėdamas filmo naują medžiagą, Artūras paklausė, kodėl jis jos nematė? Sakau, juk vakar jau jį visi žiūrėjom, nepameni? Jis pasakė, kad vakar jam nieko nerodėm. Supratau, kad kažkas vyksta su jo atmintim. Įtarėm insultą, auglį, bet testai ir tomografija parodė frontotemporalinę demenciją, arba sutrumpintai FTD.
Pamenu, kai gydytojo Arūno Vaitkevičiaus Santariškėse paklausiau, ar Artūras galės dirbti, atsakymas buvo Ne. Artūras pasakė, kad jis negali gyventi be darbo, be savo filmų, kad tai išvis ne gyvenimas. Išsiderėjom, kad Artūras dirbs ir toliau, svarbiausia – nestresuoti ir nepervargti. O idealiu atveju sergant šia liga rekomenduojama pakeisti šalį, kad smegenys būtų priverstos persiprogramuoti, kurti naujas neuronų jungtis, kurti naują pasaulio paveikslą ir asmenybę, vietoj tų sunykusių. Ši liga pirmiausia pasiima šviežiausius įvykius iš atminties, o štai senieji, vaikystė, jaunystė, profesiniai įgūdžiai gali išlikti labai ilgai.
Taigi, Artūras gali neprisiminti, ką ryte valgė, bet puikiai žino visus jaunystės įvykius, žmones, žiūri filmus, mato, kas gerai nufimuota, kas prastai, kas gerai vaidina, kas chaltūrina, supranta bajerius ir pats juokauja, mes daug juokiamės ir vakarais dabar kartais šokame, pasileidę pavyzdžiui, „Apkabink” liaudišką versiją.
Taigi, mes atskridom į Graikiją vasarai, ir čia likom. Dirbom, gyvenom, rašėm scenajus, kūrėm, skaitėm. Artūras labai daug vaikščiojo, taip, kaip ir rekomenduojama, maudėsi jūroje, visiškai atsisakė alkoholio, glitimo, bėgiojo pakrante, mes daug važinėjom po Graikiją, o pernai, kai perskaičiau Dž. Dispenzos knygą „Jūs esate placebas”, devynis mėnesius kasdien meditavom, perprogramuodami kūną ir dvasią į sveikimo režimą. Ir tai tikrai davė rezultatų, dabar Artūras gerai miega, gerai jaučiasi, yra puikios nuotaikos, jo nekankina ligai būdingi simptomai, tokie kaip depresija, paranoja, viskuo domisi, skaito scenarijus, žiūri filmus ir politines laidas, pažįsta savus ir svetimus, žodžiu, yra tas pats fainuolis Artūras Pozdniakovas, kokį jį visi pažįsta.
Sergant šia liga, rekomenduojama kalbėti apie tai, ką žmogus gali, todėl ir aš nerašysiu, ko Artūras nedaro ar nebemoka daryti, palikdama vietos stebuklui ir šioje vietoje. Dabar nedaro, bet gal vėl pradės daryti?
Bet laikrodis tiksėjo, ir aš kasdien stebėdama jį supratau, kad bet kuri diena gali būti ta, kai jis, pavyzdžiui, nebepažins manęs, savo vaikų ar nebežinos savo vardo.
Aišku, mes gyvenom čia taip, lyg bet kuri diena yra paskutinė, džiaugėmės kiekviena išvyka, kai Artūras gerai jausdavosi, išsimiegodavo ir norėdavo pakeliauti, apvažiavom čia daugybę vienuolynų ir bažnyčių, ir visur prašėm to paties, sveikatos ir galimybės išlikt Artūrui žvaliam, darbingam, tiek, kiek tai įmanoma su tokia diagnoze. Ir kai Artūras pagaliau metė rūkyti, o aš susitaikiau su tuo, kad niekad jau nebus taip, kaip buvo, sužinojom, kad ši liga nebėra nuosprendis.
Šveicarijoj 2022, pasirodo, buvo galutinai patvirtinti ir sukurti vaistai, kurie sustabdo demenciją pradinėj ir vidutinėj stadijoj. Tai reiškia, kad ja susirgę, o šiuo metu šia liga serga net keturi procentai žmonių, bent taip radau internete, nebepasmerkti sunykti, tai reiškia, kad įvyko stebuklas ir didžiulis proveržis medicinoje. Šie vaistai dar nepatvirtinti Europoje, tik pernai prasidėjo jų registracija, kol ateis į Lietuvą ir bus kompensuojami, praeis pora metų, bet jais jau kuris laikas gydoma Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Meksikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Izraelyje.
Tik labai nedidelis ratas žmonių ir šeima žino, kad Artūras serga, atleiskit, draugai ir Artūro filmų gerbėjai, kad mes to nesakėm jums visiems. Artūras labai sunkiai pats susitaikė su tuo, kad ta problema yra. Mes nenorėjom jūsų liūdinti, ir patys nenorėjom tos beviltiškos užuojautos, kurią išgirsti, kad ooo, kaip gaila, vargšelis Artūras, laikykitės. Tai ne apie Artūrą Pozdniakovą, kurio gyslomis teka ir legendinio keliautojo Mato Šalčiaus iš mamos Romualdos Šalčiūtės pusės, ir legendinio boksininko Dano Pozniako, iš tėčio pusės, kraujas.
Visi, kas jį pažįsta, žino, kad Artūras yra kovotojas, energingas gerasis meškinas, labai mylimas visų, kas jį pažįsta, ir pats labai mylintis žmones, gyvenimą ir savo darbą. Ir amžiną atilsį Artūro mamytė Roma, kuri mus paliko 2023 metais, visada sakydavo Artūrui, „Kovok, vaikeli, kovok”, jei tik iškildavo kokia problema. Ji iškeliavo turbūt tiesiai į Dangų, taip ir nesužinojusi, kad Artūras serga, pati sunkiai sirgo paskutiniais metais, todėl nenorėjom jos skaudinti. Mes visada tikėjom, kad įvyks stebuklas, kad Dievas kažkokiu būdu mums paliks viltį ir kad tas nuosprendis ,,nepagydoma” kažkokiu būdu transformuosis į kitokį. Todėl dabar, kai ta viltis atsirado, prasideda kitas etapas.
Tie vaistai, kurie sustabdo demenciją, yra gan brangūs, metams kursas kainuoja 26 tūkstančius dolerių, jie leidžiami į veną per kelis kartus klinikoje. Jau po pirmos injekcijos žmonėms pagerėja. Be vaistų kainos yra dar kitos gydymo išlaidos, kaip man pasakė Artūro gydytojas Arūnas Vaitkevičius, taip pat reikia skaičiuoti ir skrydžius, klinikos, apsistojimo išlaidas, bus ir šalutiniai efektai, kaip suprantu. Artūrui reikalinga pagalba kasdienybėje, namie, dabar mes turime moterį, kuri ateina su juo pabūti, kai aš išvažiuoju į parduotuvę ar su reikalais, nes su šia liga žmonės neperneša vienatvės, būtinai reikia kažko šalia, pagalbos buityje.
Artūras yra pensijoje, tiesa, gauna ją iš Suomijos, nes tų kelių metų stažo, kai gyveno Lietuvoje ir sukūrė savo kultinį „Kažkas atsitiko” ir dar vieną „Visi prieš vieną”, neužteko lietuviškai pensijai. Daugiausiai jis gyveno Suomijoje, kur su pirma žmona augino vaikus, jie jau suaugę, žinoma, padeda, kiek gali, buvo atskridę mus aplankyti.
Aš kreipiuosi į visus Artūro ir savo draugus, geros valios žmones, ir prašau pagalbos. Maldos, gerų minčių, prašau mums dabar jau drąsiai paskambinti, pakalbėti su Artūru, ypač kviečiu atvykti čia, nes pirmiausia Artūrui reikalingas bendravimas, pokalbiai, žmogiškas ryšys. Tada prašau idėjų, kur kreiptis dėl gydymo, gal kas gyvenat ar dirbat ten, kur šie vaistai jau taikomi, prašau, parašykite man, taip mes greičiau surasime ir nuspręsime, kur kreiptis dėl gydymo ir kaip tai sustyguoti, ir, jei galite, mes prašom finansinės paramos. Kad mes galėtume sustabdyti šią ligą ir išsaugoti Artūrą jo šeimai, draugams, gerbėjams, ir darbams, jo filmams, svajonėms ir tiesiog gyvenimui.
Idealiu atveju mes tikimės, kad tų pinigų, kuriuos surinksime, užteks ne tik Artūro gydymui, bet ir jo filmo „Kažkas atsitiko du” scenarijui, kuris jau yra pradėtas rašyti. O tas animacinis tai kainuoja milijonus, bet ką gali žinoti, gal mums pavyks surinkti ir tiek, kad dar ne vieną filmą pastatysim su Dievo ir jūsų visų pagalba.
Šiemet, dar nežinodami apie tuos vaistus, mes simboliškai atšventėme Artūro gimtadienį, ir mūsų tavernoj uždegėm žvakutę su skaičiumi 1. Na, sakau, Artūrai, tu dabar lyg naujai gimęs, nors širdyje ir buvo liūdesys, maniau, na, koks čia vienetas, juk viskas eina blogyn, tokia ta liga.
Bet stebuklas įvyko, dėkoju Dievui už tai ir už naują etapą, o svarbiausia, noriu jus visus padrąsinti. Visada tikėkite Dievu, savimi, meile, tikėkite, kad viskas, kas vyksta, turi savo priežastį ir yra tiesiog išbandymas, ar mes sugebėsim bet kuriom sąlygom, kaip rašiau šimtą kartų savo rašiniuose, pakelti akis į dangų ir pasakyti: „Ar gali būti geriau, Viešpatie”?
Aš tai visus šiuos metus dariau nuolat, net tada, kai tos akys tiesiog plaukė nuo ašarų, bet kažkur ten, Danguje, mano žodžiai buvo išgrsti, ir aš gavau atsakymą: Gali. Svarbu išlikti meilėje ir viltyje.
Dėkoju visiems už palaikymą, prašau maldas už mus, už Artūrą, kad jam pasisektų gauti pinigus ir vaistus, siųsti į dangų gerajam Dievui, o finasinę paramą prašau siųsti į mano sąskaitą. Ligita Juknevičiūtė, Luminor bankas, LT 344010042402938575. Ketvirtadienį mes važiuojame į Korintą pas neurologę, kuri man papasakojo apie šiuos vaistus ir padrąsino pradėti gydymą, dar su ja pasitarsime, pasiimsim reikiamas pažymas, ir toliau tęsim projektą, kuris vadinasi „Gyventi”. Ir tepadeda mums Dievas. Dėkoju.
P.S. Kai skaičiau šį tekstą Artūrui, jis truputį susigraudino, ašarėlė mačiau nuriedėjo, bet sakė geras, leido publikuoti. Tai ir publikuoju.
