Ligita Juknevičiūtė
Kadaise dar studijų metais susipažinau su šauniu vaikinu, ir jis man kartą papasakojo didžiausią savo gyvenimo paslaptį, ją žinojo tik jo geriausias draugas ir galbūt vėliau žmona, negaliu pasakyti, nežinau, bet šiandien jau galiu ja pasidalinti, nes šiandieniniame istorinių įvykių sūkuryje ji įgauna ypač svarbią prasmę.
Mano pažįstamas, pavadinkime jį Jonu, tarnavo Tarybinėje armijoje. Jis buvo kilęs iš Lietuvos provincijos, lietuviškos tautiškos šeimos, kur buvo ir tremtinių, tad jo tėveliai nuoširdžiai nekentė Tarybų valdžios, labai džiaugėsi, kai prasidėjo perestroika, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir labai tikėjosi, kad jų sūnus turės žmoną lietuvę. Tai, kaip supratau, buvo šeimoj savaime suprantamas dalykas, o sūnaus tarnavimą Tarybinėje armijoje toji šeimyna priėmė kaip to laikmečio neišvengiamybę, ištikusią likus vos keliems metams iki Nepriklausomybės atgavimo.
Jonas tarnavo Maskvoje, o nykią kareivišką kasdienybę praskaidrindavo retais slaptais išėjimais už dalinio ribų ir lengvabūdiškais pasimatymais su rusaitėmis.
Kartą Jonas susipažino su mergina, kuri, kaip supratau, buvo labai graži ir inteligentiška panelė, o jos tėvas, kaip paaiškėjo, buvo aukšto rango kariškis. Bet Jonui terūpėjo jaunatviškai linksmai praleisti laiką, tad į pasimatymą su ta rusaite jis, kaip buvo įprasta einant į tokius pasimatymus, atsinešė butelį degtinės. Gal tikėjo, pagal tėvelių pasakojimus, kad rusams ar rusėms tiek ir tereikia, išgerti ir pablevyzgoti, kas ten žino. Bet ta mergina, kaip suprantu, buvo gan ambicinga ir aukštos savivertės panelė, visgi tėvas karininkas, tai kaip ir elitas, todėl pamačiusi tokias dovanas, supyko, tą butelį sudaužė, o kavalierių sugėdino ir turbūt paaiškino, kad į pasimatymus reikia atsinešti bent jau kokią gėlę ar saldainių.
Jaunuolių pažintis peraugo į slaptą draugystę, o draugystė, kaip supratau iš draugo pasakojimo, ir į abipusę gražią jaunatvišką meilę, juk jiems tuo metu buvo gal po vos devyniolika.
Slapti pasimatymai užtruko, niekas merginos namuose net neįtarė, kad ji susitikinėja su kažkokiu paprastu lietuvių kareiviu, tėvai, matyt, merginai buvo numatę rimtesnę partiją, kaip ir Jonui.
Bet toji mergina pastojo. Kariškio namuose kilo skandalas, tai buvo didžiulė gėda, tėvas bandė iškvosti, kas būsimo vaiko tėvas, bet panelė nė už ką neišdavė savo mylimojo vardo. Žinojo, kad nieko gera iš to nebus. Jonas jai paaiškino, kad jųdviejų ryšys yra pasmerktas, jo tėvai niekada nesuprastų tokio jo poelgio, ką ten nesuprastų, išsižadėtų sūnaus gal, ar net mirtų iš skausmo ir gėdos, kaip tuo metu atrodė Jonui, kad sūnus į marčias išsirinko rusę. Tad ruso karininko šeima kažkaip savaip sprendė tokį netikėtą dukros, kuri paslapčia susitikinėjo su simpatišku lietuviu, istoriją, vaikutis gimė, augo, o Jonas po tarnybos lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą.
Toji rusaitė kurį laiką viena augino savo vaiką, jiedu kartą po Jono tarnybos dar buvo susitikę, kaip suprantu, o mergina tą Joną turbūt dar kurį laiką, o gal net visą gyvenimą, mylėjo, nes vyras jis buvo neprastas, tikras svajonių jaunikis iš Pribaltikos, inteligentiškas, žavus, gražus ir protingas, vėliau įgijo prestižinę profesiją ir padarė gerą karjerą. Gal vėliau toji rusė ir ištekėjo, nežinau jos istorijos, faktas tik tas, kad vaikas niekada taip ir nepamatė savo tėčio, o jos šeima irgi nesužinojo apie Joną.
Taigi, Jonas, kaip minėjau, darė Lietuvoje ir užsienyje karjerą, sutiko nuostabią lietuvaitę, sukūrė su ja šeimą ir dideliam tėvelių džiaugsmui padovanojo jiems anūkų, gražių, lietuviškų, taip, kaip ir patriotiški tėveliai svajojo.
Jono šeimai, rodos, nieko netrūko, vaikai augo, buvo ten ir meilės, ir dėmesio, ir pagarbos, ir pinigų, ir visuomeninis statusas. Tik, deja, Jonas gan jaunas staiga ir labai netikėtai mirė. Lygtai nuo širdies smūgio, nežinau tikslios diagnozės. Faktas, kad našle liko gražuolė mylinti žmona, o vaikai liko našlaičiais. O kažkur Maskvoje našlaičiu liko ir tas nepripažintas vaikas, kuris gal net ir iki šiol nežino, kas jo tėvas, nes jei jo senelis būtų sužinojęs, kad jo dukra susitikinėjo su kareiviu ir net nuo jo pastojo, būtų tam kareiviui kaip reikiant pirtį užkūręs, arba iškėlęs sąlygą vesti dukrą, o kadangi Jonas vesti jos nesiruošė ir negalėjo dėl šeimoje vyravusios antirusiškos ideologijos, tai tas ryšys ir nutrūko.
Kai sužinojau apie staigią Jono mirtį, manęs neapleido mintis, kad ta istorija mums yra priminimas apie tai, kad ne tautinis, ideologinis, o meilės ir žmogiškumo įstatymas turėtų būti visada aukščiausias. Romantikai sako, kad didžiausia nuodėmė yra atstumti meilę, atsisakyti jos arba ją nužudyti. Jeigu bandom save apgauti, kad ne meilė, o prestižas, pareiga ar kaltės jausmas, kurį mums įdiegia sociumas ar kiti žmonės, yra aukščiau to meilės jausmo, tuomet gaunam už tai per galvą, gal net ir ne tik patys, bet ir mūsų brangiausieji.
Tokios istorijos pasaulyje vyksta ir vyko nuolat, apie jas rašomos knygos ir kuriami fimai. Nes Dievui nesvarbu mūsų politinės pažiūros, jam svarbu tik tai, ar mes išdrįstam Juo pasitikėti ir mylėti iki galo, už savo meilę pakovoti, ar išsigąstam ir mieliau renkamės patogią saugią vegetaciją?
Aš noriu tikėti, kad visada verta klausyti savo širdies, nes tik mylėdami galim išmokti pamokas, dėl kurių čia atėjome. Nes, juk pamenate, meilė niekada nesibaigia, ir net paslėpta giliai širdies užkaboryje laukia išsipildymo. Nepatyrę jo šitam gyvenime, turėsim klaidas taisyti kituose, kol išdrįsime nugyventi savo gyvenimą pagal Dieviškus meilės, o ne žmogiškus ideologijų įstatymus. To sau ir jums nuoširdžiai linkiu, su meile.
