Ligita Juknevičiūtė
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
5 Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
6 nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
7 Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
8 Meilė niekada nesibaigia.
Visi beveik esam girdėję šiuos šv. Pauliaus žodžius iš Šventojo rašto Pirmojo laiško korintiečiams, juos dažnai skaito kunigas ar kokia nors daili pamergė per santuokos ceremonijas, ir tuo metu visi lyg ir tiki tais žodžiais, klausosi susižavėję, bet gan greit juos pamiršta ir net nusivilia tokiu šv. Pauliaus pažadu, nes lengva pasakyti, meilė niekada nesibaigia, o jeigu baigiasi? Ką tada daryt?
Neseniai žiūrėjau tokį video, kur rašytojas, santykių ir sveikatos ekspertas, ajurvedos žinovas Olegas Torsunovas paaiškina, kaip gimsta santykiai ir meilė, ir ką daryti, jei jausmai ir aistra išblėsta.
Sielos, prieš atkeliaudamos į žemę, ten kažkur danguje susitaria, kaip susitiks ir kokią patirtį čia, žemėje, turės praeiti. Kai du būsimi mylimieji susitinka tam, kad kartu praeitų kažkokias patirtis ir dvasines pamokas, transformacijas, jiems nuo akių nuimama migla ir jie vienas kitame pamato sielas, jų grožį, dieviškąją prigimtį. Pamilsta vienas kitą, tokie apsvaigę vaikšto kurį laiką už rankučių susiėmę arba nuo aistros apspangę, kartais ir visą gyvenimą, čia jau kaip kam lemta, arba kartu eina tam tikrą gyvenimo atkarpą, kažko mokosi vienas iš kito, gal kantrybės, o gal išminties, kažkokias savo savybes turi pakeisti, patobulinti. O kai tas šydas vėl užsitraukia ir prasideda kasdienybė, tada dažniausiai pamiršta, kad yra dvi nuostabios mylinčios sielos, o ne tik žmonės iš kraujo ir kūno.
Tad kai pas tą Olegą Torsunovą ateina kokie nors žmonės ir skundžiasi, kad nebemyli savo partnerio, jis nepataria skirtis ir ieškot naujos meilės. Olegas Torsunovas pataria prisiminti tą akimirką, kai jie labai labai mylėjo savo žmogų, kai jiems nuo akių buvo nuimtas tas šydas, ir jie matė tik kito žmogaus sielą, be trūkumų, be lūkesčių, be salygų, ir pabandyti tą būseną vėl sugrąžinti į gyvenimą. Vėl sąmoningai jausti tą jausmą, tą meilę ir nuoširdžiai rodyti ją kitam.
Prisipažinsiu, aš irgi taip darau ir beveik kasdien pasineriu į laimingiausius gyvenimo etapus, vis suku juostas, kai išgyvenau didelę meilę ir laimę, didžiulį džiaugsmą ir dėkingumą, tai man suteikia jėgų ir noro kurti gyvenimą, kurti planus ir svajoti apie naujus džiaugsmingus potyrius ir tikėti, kad tai taps realybe.
Taigi, ir Olego Torsunovo patarimas man pasirodė labai geras ir suprantamas, nes šiuolaikinė kvantinė fizika kalba apie tą patį, kad mes patys kuriam savo realybę, kokiomis akimis, kokiu žvilgsniu ir emocija ją kuriame, tokią ir turime.
Na, įsivaizduokit, jei mes kasdien sugebėtume į savo antrąsias puses žiūrėti taip, kaip tada, kai įsimylėjom, jeigu, žinoma, tikrai mylėjom, čia dar klausimas, nes ne visi sukuria sąjungas iš didelės meilės, neretai žmonės renkasi tiesiog kažkokius patogius variantus, meilę iš išskaičiavimo, nes labai graži toji mergina, arba turtingas jaunikis, kompromisines sąjungas ar santuokas, kai tuokiamasi iš reikalo arba baimės likti vienam, dėl pinigų ar prestižo, dėl to, kad su tuo žmogum yra tiesiog saugu ar jauku, tėvai spaudžia, laikas gimdyti arba iš keršto buvusiajai. Bet šis straispnis ne apie tai, o apie tą didelę, tikrą meilę, kuri yra tokia stipri, kad net baugina, ir tik drąsiausieji ryžtasi tokia meile mylėti.
Taigi, po to, kai pažiūrėjau šį Olego Torsunovo video, gan greit sulaukiau skambučio iš draugės. Ji man papasakojo, kad sapnavo savo vyrą, su kuriuo kartu jau daug metų, sako: sapnavau tą jausmą, kuris buvo, kai mes draugavom, kaip buvo gera, kaip mes mylėjom vienas kitą, kaip buvo faina. Negaliu patikėti, kad sapne vėl tai išgyvenau, būtent tą jausmą, neįsivaizdavau, kad jausmas sapne būtų toks realus, nes realybėje aš jo jau nebejaučiau nuo tada, kai tai tapo tolima praeitimi.
Sakau, tu nepatikėsi, aš tik ką pažiūrėjau tokį video, kad įmanoma tą jausmą išgyventi sąmoningai, prisiminti jį, nes mes viską atsimenam, tiksliau, visos realybės yra dabar, ir praeitis, ir dabartis, ir net ateitis, nes ką renkamės matyti, tą ir turim. Taip pat ir tą būseną, kai mes matom savo mylimo žmogaus sielą be jokių lūkesčių ir išskaičiavimo, nes tie lūkesčiai prasideda vėliau, kai tas šydas vėl ant akių užslenka, kai atsiranda buitis, susikaupia nuoskaudos, kai mes pradedam vieni kitus šokdinti ir reikalauti to, ko mus moko sociumas, kad tas mylimas žmogus būtų ne tik siela, bet ir gražus, stiprus, rūpestingas, dar kad gerai uždirbtų ir naktį prie vaikų keltųsi, kad visada pagarbiai ir švelniai kalbėtų, kažkokias dovanas dovanotų, na, patys žinot, kokių tų sąrašų ir reikalavimų yra prikurta, nes čia, žemėje, mes esam tik žmonės, nors ir su siela, kurią matyti ir branginti sugebam ne visi, o ypač kitame žmoguje, nes ne visi net savo sielas suvokiam, tai ką kalbėti apie svetimas.
Tai štai, išsaugoti tą jausmą nėra paprasta, bet įmanoma, jei tai tampa tikslu, jei sąmoningai sugebam įeiti į tą meilės būseną ir kasdien prisiversti žiūrėti į savo mylimą žmogų tokiomis įsimylėjusiomis akimis. Netikit? Pabandykit. Ir atsiminkit, kuo labiau mylėsit, tuo gali būt didesni išbandymai tai meilei, bet įmanoma nulaužti tą matricą ir tą jausmą išsaugoti, nuolat vėl pajusti sąmoningai, nebūtinai tik partneriui, juk esam bandomi ir pykdomi su artimaisiais, draugais, tėvais, vaikais, ištisomis tautomis, bet atsiminkim, kad meilė niekada nesibaigia. Tai buvo mums pasakyta iš pranašų, tai kasdien galim stebėti čia, žemėje, kai pateka saulė ir visas pasaulis nubunda, spurda ir bujoja, apgaubtas neapsakomos galingos dieviškos meilės.
Ir mes esam to srauto tėkmėje, mylimi besąlygiškai, visada tai prisiminkim, tiesiog atėjom į šią žemę su skirtingomis užduotimis. Norim to, ar ne, bet visi turėsim jas atlikti, padedami to žinojimo.
